Su vėjeliu!

Dviratukas – vienas būtiniausių pirkinių atšilus orams. Jei taip nemanote, palaukite, ir mažasis namų valdovas jūsų nuomonę greitai pakeis:)

Kokią transporto priemonę rinktis, praėjusį pavasarį klausėme geriausių žinovų – tėvų su patirtimi. Tad Vingio parke stabdėme lenktynininkų tėvus ir aiškinomės – kas ką kam ir kodėl siūlo?

Mes – tik už balansinius

Reikia pripažinti, kad balansinių dviratukų (kaip nuotraukoje) gerbėjų grupė – didelė ir entuziastinga. Ir ne tik Vingio parke, bet ir „Supermamoje“. Jei paklaustumėte, ką geriau rinktis – paprastą dviratį ar bėgimo – didžiuma ima girti savuosius bepedalius. Paklausykime, ką jie sako…

■ Lina: „Vaikas nejaučia nė menkiausios baimės užsėsti. Jaučiasi saugiai, nes absoliučiai visą riedėjimo procesą gali kontroliuoti. Pradėjo ant tokio dviratuko važinėti po namus jau nuo 1 m. 8 mėn., ir nei karto nepatyrė avarijos.“

■ Saulius: „Tai manevringiausia vaiko vairuojama priemonė. Joks įprastas dviratis tam neprilygsta.“

■ Giedrė: „Neįsivaizduoju Senamiestyje kitokio dviračio – papildomi ratukai kliūtų už kiekvieno akmenėlio, duobelės ar bortelio, o mūsiškis lyg kalnų ožiukas viską peršoka.“

■ Vera: „Mažam vaikui spirtis tikrai lengviau, nei minti pedalus. Be to, labai patogu važiuoti ne tik asfaltu. Mes gyvename Pilaitės rajone, turime pašonėje daug miškų ir ežerų, tad sūnus mielai dviratuku nardo smėlėtais keliukais, nebaisios jam ir duobutės ar kauburiukai, nereikia prieiti ir gelbėti. Kartais manęs klausia, ar tikrai vaikai išmoksta greičiau važiuoti ir ar tikrai paskui paprasčiau persėda ant įprasto dviračio? Mano atsakymas – taip, taip, taip! Pamenu, kai jau sūnui persėdus ant minamo dviračio su 16 colių ratais pirmąkart nuėmėme pagalbinius ratukus, trejų metų vaikas pasileido važiuoti pats, suspėjau gal tik iki dešimties suskaičiuoti… Pačiai buvo sunku patikėti tuo, ką matau.“

Su nuimamais ratukais

Šios grupės tėvų nusiteikimas galėtų būti apibūdinamas šitaip: „Kam išradinėti dviratį?“ Jie nėra prieš bepedalius, tiesiog teigia, kad jei galėtų turėti du dviračius, turėtų ir šį, bet jei tik vieną – tai, be abejo, seną gerą „tiesiog dviratį“.

■ Paulius: „Netikiu aš ta pasaka, kad vaikai labai sunkiai išmoksta važiuoti dviračiu, todėl iki tol jiems reikia pasimokyti laikyti pusiausvyrą ant kitokio dviračio. Išmokdavo tie vaikai ir išmoksta! Be to, kaip smagu juos mokyti! Pedalų mynimas yra didelis malonumas, o kojų-rankų-akių koordinacija – naujas iššūkis smegenims lavintis – kitaip, nei spiriantis paprastesniu „bėgimo dviratuku“.“

Sigita: „Nenorėjome balansinio, nes mums atrodo, kad jie – skirti pažaisti, „pasivaikščioti“, galbūt dar mokytis važiuoti dviračiu, bet ne atstumams įveikti. Įsivaizduokite save iš darbo grįžtančius tokiu dviratuku… Jau trejų vaikas dviračiu su pagalbiniais ratukais gali kartu su tėvais minti Nidoje (su sąlyga, kad jis jau moka, o ne mokosi). O nuėmus ratukus, ketverių–penkerių – netgi su sustojimais numinti iš Nidos į Preilą ir atgal.“

Milda: „Svarbu renkantis žiūrėti, kaip veikia stabdžiai, ar gerai jie suimami ranka. Nes jei vaikas nesinaudos rankiniais stabdžiais, o stabdys batais – saugu tikrai nebus. Mes ieškojome tokio dviračio, kuris stabdomas pedalus sukant atgal – vienareikšmiškai pasiteisino. Geriausia, kai stabdžiai yra abeji.“

Aurimas: „Verta investuoti į lengvesnės konstrukcijos dviratį aliuminio rėmu. Vyresnioji duktė turėjo gan sunkų dviratį, tad mokėsi labai sunkiai – sunku ir pakelti, ir pastumti. Tad vienąkart kaip metė, kaip nusisuko nuo gulinčio dviračio, taip prie jo daugiau ir nebepriėjo… Jaunesnioji mokėsi važiuoti lengvučiu, tai viskas jai ir sekėsi „su vėjeliu“.“

Rokas: „Nenaudokite papildomų ratukų per ilgai, nes gali gimti psichologinė baimė važiuoti be ratukų. Antra, ir net svarbiau – išsivysto netaisyklinga sėdėsena, vaikas linksta į kurią nors pusę pagal ratukų padėtį.“

Meilė: „Pavarų iki mokyklos visiškai nereikia. Nors tėvams perkant gali atrodyti, kad su pavaromis – geresnis, iš tikro jis vaikui tik sukelia sumaištį. Negerai vaikui ir per didelis dviratis, nes jis, palyginti su suaugusiuoju, turi santykinai mažiau raumenų.“

Triračių gerbėjų grupelė

Grupelė negausi, bet, reik pripažinti, jų argumentai svarūs.

■ Austėja: „Būna vaikų judrių, ir būna vaikų ramių. Mūsų dukrelė kaip tik tokia. Dviratį pamačius akys spindi, bet ji veržiasi tik užlipti, daugiau didelio entuziazmo nerodo. Taigi mums svarbu buvo pirkti dviratuką su stumti pritaikyta rankena. Ji praverčia ir kai dukrytei nusibosta – mes dviratį galime ramiai stumti, nereikia jo nešti ar liepti parvairuoti vaikui.“

■ Giedrius: „Žmonės dažniausiai triračių neperka, o paveldi. Mes nebandėme šio paveldėjimo kratytis ir leisti pinigų pernelyg išgirtoms naujovėms. Nupjovę metalinio triratuko pedalus gavome puikų riedantį stumduką. Vaikas sode sau stumdosi, per žoles ir duobes puikiausiai kasasi, norimus tikslus pasiekia ir kartu per toli nenuvažiuoja – mudu su žmona galime jį stebėti viena akimi ir savo darbais užsiimti.“

■ Kastytis: „Tie, kurie sako, kad triračiai – mažoms kojoms nepaminami, yra melagiai. Mano du sūnūs puikiausiai mynė ir gana dideliu greičiu gainiojo tokį „sovietinį“ triratį didokais ratais. Net dulkės rūko! Manau, ant tokio triračio vaikams yra stabiliau ir saugiau nei ant dviračio ar „bėgimo dviračio“ – daugelis draugų turi šiuos, ir guzų jų vaikai turėjo tikrai daugiau nei manieji.“

■ Aušra: „Ilgalaikis! Minimum porai metų. Kol vaikas tik sėdi, yra apsaugos, kad neiškristų, ir diržai prisegti. Išmokus užlipti ir nulipti – apsaugos nuimamos. Pedaliukus galima fiksuoti, galima leisti vaikui minti. Vairuoti taip pat gali arba vaikas, arba tėveliai – tam yra stūmimo rankena. O kai vaikutis jau viską geba savarankiškai, nuėmus rankeną lieka puikus triratukas. Mes savo  turime nuo 1 m. 4 mėn., dabar  vaikui jau 2 m.1 mėn., ir dar bent metams užteks – puikiai pasiteisinusi investicija.“