Mums rašo:
„Kai ėmiau lauktis, maniau, prasidės pasaka. Mudu su vyru penkerius metus buvome geriausi draugai, negalėjau sulaukti, kol tapsime tėvais. Draugai įspėjo, kad greit pradėsime pyktis dėl nieko. Neklausiau. Galų gale, ar ne Paulius man kas vakarą masažuoja ištinusias pėdas, pasilenkia pakelti nukritusio šaukštelio ir tikina, kad pastojusi ėmiau „švytėti“?
Po dukrytės gimimo praėjus penkiems sekinantiems mėnesiams, vis dažniau pagaudavau save galvojant, kad galėčiau užmušti savo puikųjį vyrą. Jaučiau neapsakomą apmaudą dėl to, kad mano gyvenimas pasikeitė neatpažįstamai ir kad jis niekad nebetaps toks, koks buvo, o štai jis gyvena sau kaip gyvenęs…
Po metų gimė sūnus. Per tą laiką mes tiek kartų susikniovėme, kad galėtume rodyti nuosavą realybės šou. Sarkazmas ir taškų skaičiavimas pasiekė aukštumas („Aš ką tik prižiūrėjau vaikus dvi valandas!“, „Ir ką – nori medalio? Sėdėjau su jais visą savaitę!“), o ginčų temos – absurdą (jis vakar man priekaištavo dėl „neįtikėtinai neveiksmingo“ būdo sterilizuoti buteliukus; o aš prisikabinau dėl fakto (ir tai faktas!), kad Paulius negeba vienu metu prižiūrėti kepančio omleto ir nulupti banano).
Ar mes turime šansų???“
——–
Moteris, parašiusi laišką, tikrai ne viena tokia. „Suveltus“ jausmus po kūdikio gimimo išgyvenančių tėvų – labai daug. Pasak tyrimų, net du trečdaliai porų santuokoje tvirtina tapę mažiau laimingi gimus vaikui. Norėtųsi tik pataisyti, kad ne vien moterys, vyrai taip pat jaučiasi išmušti iš vėžių. Nieko nuostabaus, juk normalus miegas, įdomus darbas, romantiškas seksas, poilsio savaitgaliai, spontaniški sprendimai, ilgi, nepertraukiami pokalbiai su draugais – viskas atsiduria praeity…
Vis dėlto skundų psichologai daugiau sulaukia iš moterų. Ir tai nereiškia, kad kažkas labai blogai poros santykiams. Dažniausiai tai reiškia, kad naujoji mamytė per daug stengiasi, siekdama tobulumo, ir kartais vos ne į kapus pati save nuvaro.
Kitos stojusios įtampos priežastys – drastiškai sumažėjęs miego kiekis, pakitusi dienotvarkė, siautėjantys hormonai. Pridėkite dar visuomenės spaudimą, kad du žmonės turi tik džiūgauti tapę tėvais ir jokių kitų jausmų patirti šiukštu negali. Sklando mitas, kad tėvystė – tai tiesiog nuostabu. O kai du žmonės patiria realybę, jiems tai atsigręžia nemenku šoku. Nenuostabu, kad tokioje situacijoje imate kaltinti vienas kitą.
Kita vertus, judu turbūt žinote: svarbiausia, ką galite padaryti dėl savo vaikų, – tai pasistengti, kad jūsų santykiai vėl taptų gražūs, pagarbūs, šilti ir tvirti. Nustatyta, kad net naujagimiai patiria stresą, girdėdami pakeltus besipykstančių tėvų balsus. Jei stresas tampa ilgalaikis, gali net imti atsilikti (palyginti su augančiais darnioje šeimoje kūdikiais) mažylio intelektualinė ir emocinė raida.
Deja, paprasčiausias vienas pasimatymas (dažnai peršamas kaip santykių panacėja visoms bėdoms spręsti) tikriausiai nieko nepakeis. Nepakenks, aišku, bet ir stebuklo laukti būtų kažkaip naivu. Bet o kas padėtų?
Susiraskite auklę, skubiai
Atkreipkite dėmesį, neparašėme žodžio „pasisamdykite“, nes susirasti galima ir ne už pinigus. Tai gali būti jūsų mamos, seserys, kartais sutiktų pagelbėti ir draugės, be to, vaikams ūgtelėjus galima ir su kaimynėmis organizuoti vaikų priežiūros grafiką – pirmadienį porą valandų prižiūrite dar du vaikučius, užtat turite po porą laisvų valandų antradienį ir trečiadienį…
Vis dėlto sunkiausia yra pirmaisiais mėnesiais, kai būna dienų, kai net ir po dušu palįsti – didelis laimėjimas. Ne visos mamos, bet vis tiek labai nemažai jų jaučiasi nuo karjeros peršokusios prie vystyklų bei pientraukių, ir tikrai ne visoms tai atrodo žavinga. O kai nespėjama susitvarkyti su indais ir skalbiniais, moterys ima jaustis bevertės ir visą savo irzulį nukreipia į vyrą.
Bet čia prasideda įdomioji moterų psichologijos dalis. Jos dažniausiai atsisako bet kokios pagalbos namuose, mat nesijaučia to nusipelniusios. Jos buvimą mama laiko nauju svarbiu savo darbu, užduotimi, su kuria privalo susitvarkyti pačios. Ir tai joms žūtbūt turi pasisekti. Betgi dėl pasisekimo „per kraują“ ir dėl nepasisekimo (tai visai normalu)… nukenčia santykiai su vyru.
Per daug iš savęs reikalauti nėra sveika. Mamos pernelyg dažnai jaučia kaltę, jei bent trumpam palieka kūdikį su aukle. Kaltė – labai bjaurus jausmas, jo patirti niekas nenori, todėl dažnai tiesiog tempia perkrautą vežimą toliau. Tačiau nepamirškime tyrimų – kuo geriau jausitės pati, tuo mažiau rasite ko kabinėtis prie vyro (tikrai, tai įrodyta). Kitais tyrimais ne sykį patvirtinta: matydami laimingus ir gražiai sutariančius tėvus, vaikai auga sveikesni.
Tad, nors ir nedrąsiai, iškelkite sau klausimą, kas svarbiau kūdikiui: ar tai, kas jį miegantį pavežios lauke dieną, ar laimingas tėvų juokas ir šnabždesys vakare?
Pasiaukodama motinystei moteris gali imti jaustis netenkanti savo individualumo, galbūt ir pasitikėjimo savimi. Jai ima atrodyti, kad ji niekuo nebegali praturtinti santykių. Pasinaudodama močiučių, auklių ar lopšelių pagalba, ji gali skirti laiko sau ir savo pomėgiams. Suvokime: negalime būti geros mamos ar žmonos, jei atsisakome visko, kas suteikia mums džiaugsmo.
Jei gimus vaikui tėvai siūlosi ką nors padovanoti, prašykite pinigų auklei ar namų tvarkytojai pasamdyti.
Nugnybkite laiko artumui palaikyti
Geriems santykiams būtina skirti laiko. Kasdien. Daug pakeisti gali ir 10 min., jei jos nėra pertraukiamos. Todėl išnaudokite kad ir tas akimirkas, k mažylis šokinėja šokliuke ar miega. Suprantama, vilioja tuo metu pulti prie būtinų atlikti reikalų sąrašo… Vis dėlto kur kas daugiau naudos būtų, jei nors trumpam prisiglaustumėte prie partnerio ant sofos, pasidalytumėte savo mintimis ir rūpesčiais. Jei retai kartu būnate namuose, ieškokite kūrybingų išeičių. Galbūt jums pavyktų atsikelti anksčiau už mažylį ir kartu ramiai išgerti kavos?
Nesijaudinkite, jei namie visi per daug skubate. Tinka ir pokalbiai telefonu. Svarbiausia susikurti sau progą pasikalbėti ne vien apie vaikus, darbus, pinigus ar pareigas namuose.
Atsitraukite
„Sūnui buvo vos metai su trupučiu, o netrukus turėjo gimti antras. Jaučiausi tokia pervargusi, kad vieną dieną tiesiog palūžau ir apsipyliau ašaromis. Tuomet Darius, mano vyras, iškėlė iš lovytės vaiką, pervystė, pažaidė su juo, pagamino jam valgyti ir pamaitino. Aš nė nežinojau, kad jis visa tai gali! Vis dar jaučiausi turinti kontroliuoti situaciją, bet tąsyk, matydama, jog vyras kuo puikiausiai viską sugeba, pirmąkart supratau, kad privalau liautis jautusi už viską atsakomybę“, – pasakoja Jūratė.
Jei tik mamos žinotų, kaip dažnai santykius pataiso atsitraukimas iš „vadovės“ pareigų, visos stengtųsi kuo mažiau jų prisiimti. Mamos turėtų tėčiams leisti būti tėčiais. Kai vyrai rūpinasi vaiko priežiūra, jo laisvalaikiu ir namų darbais, moterys būna labiau patenkintos judviejų santykiais. Darbų nebūtina pasidalyti lygiai per pusę: jei jums atrodo, kad vyras prisideda pakankamai, vadinasi, to ir pakanka.
O kartais nutinka priešingai: kad ir ką vyras darytų, jam atrodo, kad jums niekada negana. Todėl būtų geriausia aiškiai išsakyti lūkesčius – ne „man reikės daug tavo pagalbos“, o „nuo šiol katės dėžutė ir siurblys pereina tavo atsakomybėn, be to, galėtum maudyti kūdikį antradieniais, ketvirtadieniais ir šeštadieniais“. Tėčiai mielai imasi antrojo piloto vaidmens, bet jei pirmasis pilotas niekad neleidžia jiems palaikyti vairo, visa tai baigiasi tuo, kad tėtis neužmezga ryšio su vaiku ir dėl to jam sunkiau jį nuraminti, atliepti jo poreikius. Dėl to ima suktis kitas kaltinimų ratas…
Turėkite savo „ratą“
Kad ir kaip būtų sunku išsiruošti iš namų, jūsų santykiams išeis į naudą, jei lankysitės knygų klube, jogos pamokose ar susirasite bendraminčių draugiją. Mamos turi suprasti, kad negali reikalauti iš partnerio visko – kad jis atstotų visus žmones ir kalbėtų visomis įmanomomis temomis.
Iškrova (pavyzdžiui, fizinis krūvis ar tą patį patiriančių žmonių paguoda) ne tik labai sumažina santykių įtampą. Iškrova sukelia cheminius pokyčius smegenyse: sumažėja streso hormono kortizolio. Žinoma, tuomet tai jaučiasi visose gyvenimo srityse, santykiuose taip pat.
Darsyk pagirkime mamų savipagalbos grupes: sunkumų užgultos moterys pasidalijusios savo mintimis supranta, kad tai, ką jos išgyvena, yra universalu, bet, svarbiausia, praeina. Kažin ar tuo patikėtumėte, pasikalbėjusios su savo vyru. Jei jis kalbėtų tą patį, ką kitos mamos, tai santykius galėtų netgi paaštrinti. O pasikalbėjus su kitomis mamomis santykiai ima „sveikti“.
Girkite ir prašykitės giriami
Tyrimais įrodyta, kad dėkingumas lemia geresnę psichinę savijautą. Kartais moterys nė nesuvokia, kaip joms reikia jaustis įvertintoms, kol vyrai nepradeda jų girti. Kristina rašo: „Dukrytei buvo apie mėnesį, kai vyras staiga nei ši šio, nei iš to pasakė: „Tu nerealiai gera mama, aš žaviuosi, kaip tu augini mūsų dukrą…“ Man, kuri dvejojo dėl kiekvieno savo su kūdikiu susijusio sprendimo, tai suteikė sparnus ir motyvacijos mamystės kelyje.“
Dažniausiai moteris tikisi, kad vyras pats pajus, jog pagyrimai jai reikalingi kaip oras. Tačiau taip gali nenutikti, ir tuomet ji ims jaustis nesaugi bei pikta. Tad verčiau sakyti tiesiai: „Man reikia, kad pasakytum, jog aš gera mama.“
Be to, nepamirškime, kad vyrai dažnai susižavėjimą išreiškia ne žodžiais, o veiksmais (pavyzdžiui, įpila benzino į jūsų automobilį…). Tad nepražiopsokite savo vyro padėkos ženklų, galbūt jie yra, tik ne visai ten, kur ieškojote? Jei vis tiek trūksta meilės, pati sakykite daugiau komplimentų – paprastai jie įkvepia partnerį daryti tą patį.
Galiausiai, nepamirškite pagirti savęs kaip poros. Tai gali būti paprasčiausias ir galingiausias įrankis santykiams sutvirtinti. Pasveikinkite save, kad jums pavyko investuoti tiek daug psichinės ir fizinės energijos į naujus vaidmenis, kurie pareikalavo daugiau nei bet kas iki šiolei. Tarkim, kartu žiūrėdami kūdikio nuotraukas telefone, ištarkite: „Kaip dviem žmonėms, kurie nė nenutuokė, kur lenda, mums visai neblogai sekasi.“
10 būdų sustabdyti konfliktus
1.Siekite konkrečių elgesio pokyčių, o ne užberkite kaltinimais dėl baisaus charakterio. Užuot sakiusi: „Tu niekada nesirūpini namais“, sakykite: „Prašau, pastebėjęs, kad baigiasi sauskelnės, nupirk jų“.
2.Kuo greičiau atsiprašykite dėl neteisingų kaltinimų ar kandžių pastabų.
3.Nemėginkite skaityti kits kito minčių, klauskite tiesiai: „Kaip jautiesi?“
4.Perfrazuokite kito žodžius: „Pyksti, nes manai, kad vakarais per mažai užsiimu su vaiku?“
5.Sumažinkite pareiškimus iki dviejų ar trijų sakinių ir suteikite partneriui šansą į juos atsakyti.
6.Venkite lygiavimosi („Čia AŠ palikau netvarkingą virtuvę? O kokią tu palikai vakar?“). Verčiau susitelkite į tai, ką būtų galima pakeisti.
7.Pykdamiesi bandykite laikytis už rankų. Tuomet konfliktai paprastai toli nepažengia.
8.Palikite praeitį praeičiai, kas kartą spręskite po vieną problemą.
9.Jei pyktis auga, padarykite 10 min. pertrauką.
10.Baikite diskusiją žodžiais: „Ar daugiau apie nieką neturime pasikalbėti?“
