Gimdyti pamečiui ar palūkėti?

Įprasta manyti, kad pametinukai yra netyčiukai. Tačiau pasitaiko ir tėvų, kurie vieną po kito pabiručius pasigimdo sąmoningai.

pametinukai

Pasakoja dviejų pametinukų mama Inga: „Iki vaikų gimimo buvau tikra darboholikė. Darbe jaučiausi esanti labai reikalinga ir net nepakeičiama. Todėl žinia, kad turėsime vaikelį, mane šiek tiek išgąsdino. Tačiau viskas klojosi puikiai – nėštumas buvo nesunkus, tad dirbau kone iki gimdymo. O pagimdžiusi ir vėl sėdau prie kompiuterio, tik jau namie. Dukrytė buvo rami, todėl didelių sunkumų nekilo. Kai mažylei sukako trys mėnesiai ir ji pradėjo išmiegoti kone visą naktį, su vyru nedrąsiai prakalbome, kad sesutei reikėtų dar ir broliuko. Kaip dauguma sako – tuo pačiu vargu ir „sėdėjimu“ namie. O ir įgūdžiai auginant vaikus dar bus švieži, kūdikiški daiktai bus dar neišdalyti. Be to, mažiesiems augti bus daug smagiau.

Gandrų ilgai kviesti neteko. Netrukus pasijutau ir vėl nėščia. Tik šį kartą nėštumas toks lengvas ir sklandus nebuvo. Iš pradžių kankino nėščiųjų toksikozė, o kiek vėliau prisidėjo dar ir gresiančio persileidimo pavojus. Tad nemažai laiko teko praleisti lovoje. Į ligoninę nesiguliau, nes vis dar pati maitinau dukrytę. Tačiau kai nėštumas buvo 28-ių savaičių, pasirinkimo neliko. Tiek man, tiek mažylei buvo didžiulis stresas – iki tol mes su ja nebuvome išsiskyrę ilgiau nei porai valandų.

Dvi savaites praleidau ligoninėje. Kiekvieną vakarą užmigdavau verkdama, nes labai ilgėjausi vaiko. Mažylės prižiūrėti atvyko močiutė. Tik bėda, kad dukrytė ją tebuvo mačiusi keletą kartų… Tuo metu medikai kasdien stengėsi prailginti mano nėštumo laiką, kol 30-tą nėštumo savaitę pasaulį išvydo sūnus.

Berniukas gimė neišnešiotas, todėl mums abiem teko mėnesį praleisti ligoninėje. Tačiau ir sugrįžus namo nebuvo lengva. Dukrytė nebenorėjo manęs paleisti, tapo labai dirgli. Vos tik brolį paimdavau ant rankų, iš karto jį stumdavo arba bandydavo jam įžnybti. Vakarais jausdavausi tarsi po turistinio žygio – vos pamaitinusi ir užmigdžiusi sūnų, puldavau virti košės vyresnėlei, o tada abi eidavome statyti kaladėlių arba vartyti knygelių…“

Ar įmanomas prieraišus pametinukų auginimas?

Prieraišiosios tėvystės centras lektorė Inga Giedraitienė: „Kol žmonijoje nebuvo išrasti pieno mišiniai, o mamų mityba nebuvo paveikta technologijų progreso, moterys pastodavo praėjus maždaug trejiems metams po ankstesnio vaikelio gimimo, nes dažniau ir gausiai žindant susilaukti kito kūdikio tikimybė mažesnė.

Remiantis prieraišumo teorija, būtent per pirmuosius trejus gyvenimo metus klojamas pamatas tolesnei vaiko raidai. Kai šiuo laikotarpiu į šeimą ateina naujas jos narys, vyresnėliui gali pristigti mamos glėbio. Pirmaisiais metais mamos dėmesio kūdikiui ir jo poreikiams tenkinti reikia daugiausiai, nes tuo metu formuojasi pasitikėjimas mama, aplinka ir pačiu savimi. Nuo maždaug pusantrų iki trejų metų bręsta mažylio savarankiškumas: vaikutis pamažu atsiriša nuo mamos, tačiau netrukus sugrįžta į jos saugų glėbį pasisemti jėgų naujiems potyriams. Maždaug apie trečiuosius metus vaikai ima domėtis bendraamžiais, įsitraukia į bendrus žaidimus, gali savarankiškai pasirūpinti savimi, todėl jiems vis mažiau reikia mamos buvimo čia ir dabar.

Anot kai kurių tyrėjų, kai vaikus skiria mažiau nei treji metai, vyresnėliai ima smarkiau reikalauti mamos dėmesio, taip ją dar labiau prisirišdami prie savęs. Vaikai, kuriuos skiria ne daugiau nei treji metai, gali augti varžydamiesi vienas su kitu dėl mamos meilės ir menkai save vertindami.

Vis dėlto, net ir auginant pametinukus galima puoselėti prieraišiosios tėvystės vertybes.“

Organizmui atsigauti būtini dveji metai

Konsultuoja ginekologė Linda Širšinaitienė: „Keli mėnesiai ar pusmetis – per trumpas laikotarpis pakartotinai kviestis gandrus.

Nėštumas yra fiziologinė moters organizmo būsena, tačiau reikalaujanti daug maisto medžiagų ir energijos. Patį vaisių moters organizmas priima kaip svetimkūnį, taigi nėštumo metu ima silpnėti imunitetas. Net jei praėjęs nėštumas buvo nesudėtingas, jis iš moters pareikalauja daug jėgų, o pilvelio gyventojas susirenka visas jam būtinas medžiagas. Todėl pamečiui kito vaikelio besilaukiančiai mamai svarbu pakankamai pailsėti ir tinkamai subalansuoti mitybą (tai ne tas pats, kas valgyti už du). Motinystės atostogos nuo 30-tos nėštumo savaitės duodamos ne veltui – siekiama, kad moteris  tinkamai pasiruoštų gimdymui.

Nereikėtų pamiršti ir to fakto, kad kūdikio žindymas pareikalauja ne mažiau energijos nei pats nėštumas. Taigi organizmui pailsėti nėra kada. Todėl nieko nestebina, kai antrasis nėštumas, palyginti su pirmuoju, yra gerokai sudėtingesnis ir komplikuotesnis, jei jis prasideda per anksti, organizmui dar nespėjus atsigauti.  Maži intervalai tarp gimdymų padidina priešlaikinio gimdymo riziką, dažniau gimsta mažiau nei norma sveriantys naujagimiai. Nors, beje, pats gimdymas dažniausiai būna greitesnis.

Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijomis, tarp nėštumų turėtų būti ne mažesnis nei dvejų metų intervalas (skaičiuojant nuo gimdymo iki kito nėštumo pradžios). Tiek laiko reikia moters organizmui sugrįžti į senas vėžes ir pasiruošti naujam nėštumui. Kai kurių mokslininkų nuomonė dar griežtesnė – jie mano, kad nuo paskutinio gimdymo turi praeiti ne dveji, bet ketveri metai.

Ne paskutinėje vietoje ir moters psichologinė būsena. Mama visą laiką praleidžia namuose, besirūpindama mažyliu, todėl nespėja socializuotis. O dažnai moteriai tai padaryti būtina.“