Atrodo, viskas turėtų būti paprasta – dukra išbarsto kaladėles, aš jas surenku ir sudedu į vietą. Ji pereina prie lėlyčių, tai aš ir jas sumetu į vietas, ir vėl viskas gerai. Bet išeina kažkaip ne taip.
Tuomet, kai ji gražiai užsižaidžia, patyliukais išsėlinu į virtuvę skusti bulvių. Spėju nuskusti keturias, kai ji atlekia žliumbdama ir prašosi ant rankų. Žaidimų vietoje konstruktoriaus detalės supainiotos su sesers plaukų segtukais, o puponautai susikryžminę su limpakojais. Ar dabar man tvarkytis, ar ruošti pietus, ar tiesiog bandyti pralinksminti zyziantį vaiką?
Tai aišku, kad vaikas yra svarbiausia, – susigriebiu. O vaikui šiuo metu svarbu, kad aš panešiočiau jį ant rankų, ir nėra čia ko blaškytis. Bet valgyti jai irgi reikia… Jau ir šiaip rytą nusprendžiau, kad penkių grūdų batonas savo sudėtimi ne ką prastesnis už košę, ir daviau jai sumuštinį.
Reikės specialisto pagalbos
Elementarūs darbeliai, juos darant su vaiku, kuriam netrukus sueis pusantrų, gali virsti rimtais kantrybės ir diplomatinių įgūdžių išbandymais. „Dabar mes dėsime skalbti spalvotus rūbelius. Spalvotus. Šito juodo nereikia, ir šito balto nereikia, ir šito buteliuko nereikia, ne ne ne… Dedame spalvotus rūbelius. Labai gerai dirbi, tikra šaunuolė. Įdėjai, ir gerai, išimti nereikia. Dėk tik rūbelius, šlepečių neskalbsime. Na, įdėk, jeigu taip nori, bet tik vieną, – pradedu nusišnekėti. – Ir rūbelius įdėk dar kartą. Ir nebeišimk. Išimam šlepetę, įjungiam skalbimo mašiną, ir viskas. O kur buteliukas?!“ Būna akimirkų, kai noriu greičiau pasenti ir išeiti į pensiją, kad galėčiau normaliai daryti, ką man reikia.
Būna, namų ruoša taip „užknisa“, kad pagalvoju, jog man reikia namų šeimininkės, kuri ateitų porą kartų per savaitę ir viską sudėliotų į vietas, ir mano gyvenimas vėl taptų tvarkingas bei kontroliuojamas. Bet internete paskaičiusi, kad vienkartinis buto sutvarkymas kainuotų kokius 50 Eur, pamanau, kad ne taip jau blogai tvarkytis pačiai. Juolab kad visos švarinimo įmonės siūlo tik langų, grindų bei plytelių plovimą ir nė viena nežada, kad sėkmingai atskirs vienus nuo kitų senosios ir naujosios kartos puponautus. Galiausiai, nemažai „supermamų“ mano, kad normalios moteriškės namuose tvarką palaiko pačios. Negi aš nenormali?
Netvarkingi namai – netvarkingas gyvenimas
Susitaikiusi su mintimi, kad galiu gyventi be namų tvarkytojos, grindis plauti vis dėlto linksmiau – įsivaizduoju, kad dar valanda ruošos darbų šiandieną, ir būsiu šeimai sutaupiusi 50 Eur. Tik ką veikia mažoji? „Tuojau padėk į vietą sesės penalą ir pratybas! Neverk, rasim ką nors įdomesnio. Nori, tau duosiu mašinytę? Sapniuką? Raktus? Piniginę? Žiūrėk, kiek čia visokių kortelių. Galiu ir visus PIN kodus pasakyti, tu tik neverk.“ Tas pasitenkinimas, kurį akimirką buvau pajutusi, plaudama grindis, išnyko be pėdsako. Juk aš negaunu ne tik 50 Eur, bet ir pačios galimybės ramiai sutvarkyti namus… O gal man vertėtų porai valandų per dieną pasisamdyti auklę?
***
Vakare namo grįžusiam vyrui guodžiuosi, kad man buvo nelengva diena, nes vaikas vis zyzė, o aš vis mėginau tvarkytis namie. O vyras: „Nematau, kad būtų kažkas sutvarkyta.“ Ir kodėl aš jo neišleidau tėvystės atostogų?
Pykdama galvoju, kad šiandien daugiau tikrai nieko nedarysiu, be to, niekada nesitvarkysiu po 20 val. vakaro, nes tada mano jėgos būna išsekusios. Gal vaikas net leis pamegzti? Deja, susigriebiu, kad dar nesuplauti indai.
Netrukus, kai vyresnioji dukra paklausia, kodėl aš pikta, atrėžiu:
– Suprastum, jei tu gyventum su tokiais žmonėmis, kaip aš…
– Bet aš ir gyvenu!
Susimąstau, gal man reikia ne namų tvarkytojos ar auklės, o psichologo pagalbos? Gal jis sugalvotų laimingą šios istorijos pabaigą, nes aš jau neturiu jėgų.