Nenuodykime vaikų
„Yra blogas paprotys šeimynose duoti gerti vaikams alaus, degtinės ar panašių gėrimų. Taip elgiamasi su vaikais iškilmių ar švenčių progomis. O kartais ir iš nesupratimo juos girdo svaigalais, nes jie, girdi, būsią sveikesni ir gabesni. Tokie tėvai džiaugiasi, jei jų vaikai geba nemaža išgerti. Be to, net žindomiems vaikams duodamas pienas, atmieštas su vynu ar alumi. Žvilgterėkime į tamsių, nemokytų žmonių tarpą, ir pastebėsime, kad kartais net visiems vaikams duodama degtinė: tai čiulpiant, tai trinant jų veidelius, kad užmigtų ir motiną nevargintų. (…)
Kad vaikams nėra naudos iš svaigalų, pripažįsta geriausi medicinos žinovai. Žymus Frankfurto (prie Mainzo) kaklo gydytojas prof. d-ras Moritzas-Šmidtas-Metzleris pareiškė, kad jam operacijos metu visuomet sunkiau užmigdyti tie vaikai, kurie prie vyno ir alaus pripratę; tuo tarpu tie, kurie prie alkoholio nepripratę, gana greitai ir ramiai užmiega.“
(Iš vienuolių marijonų 1936 m. leidinuko „Nenuodykime vaikų alkoholiu“)
Sunku susitvarkyti net turint tarnaitę
„Tėvas. Kas čia šiandien per scenos ir šauksmai?
Motina. Ak, mano mylimas, neturi supratimo, kaip sunku yra su mažuǃ Nenori jau sėdėti ant savo kilimo, šliužinėja po visus kambarius, visur siekia, visur griebia visokius baldus, norėdamas atsistoti ant kojelių, o paskui parvirsta. Šioj valandoj griebėsi indšluosčio, norėdamas atsistoti, ir nutraukė indus ir staltiesę ant grindų. Bėdinėlis galėjo susižeisti, jeigu būtų šakutės ir peiliai pataikę į burnikę. Persigando ir šaukia, o aš drebu atsiminus apie tai, kas galėjo atsitikti.
Tėvas. O tai vis todėl, kad nenešiojate vaiko ant rankų arba neprilaikote kaip stengiasi atsistoti. Kur gi auklė yra?
Motina. Skalbia vaiko baltinius, o aš turėjau prižiūrėti virtuvę. Reikėtų mums trečios tarnaitės.
Tėvas. O kaipgi apsieina kituose namuose tie, kur turi po šešetą vaikų, o tiktai vieną tarnaitę? Duok vaikui tankiau kokius žaislelius, kad neilgstautų ir ramiai užsilaikytų.“
(Toliau šiame tekste siūlomas sprendimas – įrengti vaikui savotišką didelį maniežą, kuriame jis galėtų įsikibęs mokytis vaikščioti ir nenuobodžiautų.)
(Iš knygos „Geras ir blogas auklėjimas pavyzdžiuose“, 1913 m.)
Prie gero priprantama
„Ne kurios motinos rūpinasi užganėdinti visus kūdikio norus, bet tai negerai yra, nes kūdikis pripratęs prie tokio motinos pasielgimo nebjaustų jokio dėkingumo, kaip nejaučia dėkingumo už suteiktą valgį arba kitką; jo siela (dušia), kaip ir suaugusio žmogaus, nemato didelės vertės tuose daiktuose, kuriuos jisai lengvai gauna. Juo retesnis bus džiaugsmas kūdikiui padarytas, tuo jis bus brangesnis kūdikio širdyje ir tuo dėkingesnis bus kūdikis motinai.“
(Iš Enrikio Wernico knygos „Vaikų auklėjimas (lyg šešių metų amžiaus)“, 1906 m.)
Vos kūdikis paauga – priežiūra suprastėja
„Jei kūdikis gali jau pasėdėti, atsidūsta motina lengviau: „Ačiū Dievui, sako, praėjo sunkiausias metas.“ Sugalvotos tam tikros kėdės – stovyklos, kurios pavaduoja motiną, bet laiko kūdikį pasirėmusį ant pažastų, kad nepargriūtų. Kai gali kūdikis pašliaužti, paleidžiamas žaisti ant žemės su smėliu ir purvais.
Maitinimas nebesudaro ypatingų sunkenybių. „Mūsų vaikas viską valgo“, – sako motina, pilna pasididžiavimo. Tėvas gi prideda: „Net alus jam gardus; jau ir pypkę man uždega!“ Todėl nedaug teatsižvelgiama, ką duoti valgyti, ką gerti. Jo susirgimais mažiaus tesirūpinama kaip naujagimio. Dėl to – didelis kūdikių mirtingumas, kurs kasmet didėja. 1932 m. lig 1 metų amžiaus išmirė 10.900 kūdikių, arba 16,7 proc. visų gimusių.
(…)
Pagaliau apskaitoma, kad vaikas 2000 valandų praleidžia bažnyčioje, 8000 val. – mokykloje, o 100000 val. – šeimoje. Taigi tėvai dešimtį sykių daugiau turi laiko veikti savo vaikus, negu kunigai ir mokytojai. Kunigai rengiasi septynerius metus žmonėms mokyti; mokytojai bent ketverius metus seminarijose ruošiasi vaikams mokyti, o gimdytojams dažnai gana pačios prigimties vaikams auklėti.“
(Vyskupas K.Paltarokas „Priešmokyklinis vaikų auklėjimas“, Kaunas, 1934 m.)