Konsultuoja Kaniterapinės pagalbos centro vadovė Iveta Šikšniuvienė
Canis lotyniškai reiškia „šuo“, iš šio žodžio ir kilo kaniterapijos pavadinimas, o jos pradžia – JAV. Pasaulinė kaniterapijos praktika yra nemažai pažengusi. Tyrimais nustatyta, kad šunys gali pajausti sumažėjusį glikemijos kiekį kraujyje, todėl gali būti naudingi diabetikams. Apie artėjančią kritinę ribą jie praneša lodami ar kitokiu neramiu elgesiu. Taip pat keturkojai pajaučia artėjantį epilepsijos priepuolį, todėl gali apsaugoti vaikus nuo pavojingų kritimų ir traumų. Specialiai dresuoti šunys padeda akliesiems ir autistams vaikams. Pasaulyje kaniterapija taikoma kaip pagalbinė metodika dirbant su autistais, Dauno sindromo kamuojamais ar cerebriniu paralyžiumi sergančiais vaikais.
Kaniterapijos veiksmingumas pasireiškia tuo, kad gerėja tokių vaikų koordinacija, atmintis, mažėja įtampa, taigi gerėja psichoemocinė būsena. Ne mažiau naudinga kaniterapija ir augantiesiems vaikų namuose, nes šuo – labai socialus gyvūnas, kuris besąlygiškai myli ir prisiriša. Kaip tik šios keturkojų savybės padeda tėvų netekusiems vaikams formuoti pozityvias nuostatas, bendrauti, šalina emocinę įtampą, skatina mokytis rūpintis esančiu šalia.
Populiarėja ir Lietuvoje
Kaniterapinės pagalbos centras – viena kelių Lietuvoje dirbančių organizacijų, kuri taiko kaniterapiją vaikams. Ši organizacija iš kitų išsiskiria galbūt tik tuo, kad per ketverius veiklos metus išsikristalizavo aiški pagrindinė jos kryptis – onkologija. Tai, kad Kauno klinikų vaikų onkologinis skyrius įsileido šunis, Ivetos teigimu, prilygsta revoliucijai.
Didžiausia centro idėja ir tikslas – pasiekti, kad ši terapija būtų įteisinta kaip alternatyvus gydymo būdas. Visame pasaulyje tai yra išbandytas ir patvirtintas metodas, bet Lietuvoje jis dar tik pamažu skinasi kelią į pripažinimą. Be to, tai sunkus ir atsakingas darbas, o žmonės dirba iš idėjos. O kur dar psichologinis krūvis lankytis pas vėžiu sergančius vaikus… Ne visiems tai patinka, ne visi tai ir atlaiko. Yra daugybė niuansų. Be galo svarbus žmogaus požiūris, nes jei jis nenorės, nenorės ir šuo.
Pas onkologine liga sergančius vaikus į Kauno klinikas šuniukai vedami kartą per savaitę, pasirašyta bendradarbiavimo sutartis, pradėtas sistemingas darbas, kaip ir turi būti taikant kaniterapiją. Užsiėmimus stebi medicinos personalas. Dabar reikia fiksuoti rezultatus, atlikti tyrimus. Svarbu visa tai daryti profesionaliai. Kol kas viskas vyksta labai geranoriškai, rezultatai nuostabūs.
Štai viena mergaitė, kuri po galvos operacijos visiškai nebekalbėjo, praėjus geram mėnesiui, kai jai buvo taikyta kaniterapija, pradėjo tarti šunų vardus, veisles, ėmė geriau mokytis. Tai nuostabu!
Klinikose pas mažuosius vyksta tikras „pageidavimų koncertas“. Vienas vaikas nori vienokio šuns, kitas – kitokio. Ir tie pageidavimai pildomi. Gerai, kad yra skirtingų šunų veislių, dydžių – nuo mažiukų iki didelių, tad tikrai galima rinktis. Kartais į užsiėmimą vedamas vienas šuo, kartais reikia dviejų – pagal poreikį. Onkologiniame skyriuje kiekvieną kartą vaikų skaičius būna skirtingas. Be to, ne su visais galima bendrauti, ne visi tėvai tai leidžia. Svarbus aspektas – didelis psichologinis krūvis, tenkantis šunų šeimininkams. Jie stebi šuns nuotaiką, žiūri, ar jų augintinis nepavargo. Tačiau dar sunkiau atlaikyti netektis, nes juk visokių atvejų pasitaiko.
Kaip veikia terapija?
Svarbiausias kaniterapijos veikimo būdas – per emocijas, teigiamą nuotaiką. Kai šuo išblaško vaiko mintis, džiugina jį, stiprėja imunitetas, mobilizuojamos jėgos, tada ir vaistai geriau veikia. Štai vaikų namų auklėtiniai, pabendravę su šunimis, savaitę ar dvi po to apie nieką kita nekalba, tik apie keturkojus. Šie vaikai fiziškai sveiki, tik turintys emocinių traumų. Taigi galima įsivaizduoti, kaip tokia terapija veikia ligoniukus. O jiems ypač reikia teigiamų emocijų. Žinoma, kaniterapija – ne stebuklas ir ne vaistas, bet ir gydymas kitaip veikia, kai vaikas linksmas, džiugus, atranda tikslų, pavyzdžiui, grįžęs namo iš ligoninės įvairių triukų išmokyti savo šunį.
Kaniterapinės pagalbos centras sulaukia daugybės kvietimų, bet į visus atsiliepti sudėtinga: visuomeniniais pagrindais dirbantys žmonės turi ir savo darbus, o šuo – gyvas organizmas, jis irgi gali dirbti tik tam tikrą laiką. Kaip šuo jaučiasi po užsiėmimo, priklauso nuo to, su kuo bendravo, o kartais – tiesiog nuo dienos. Jis pavargsta. Būna, kad kartais net parą miega – tiek laiko reikia, kad atsigautų ir galėtų bei norėtų vėl eiti į tą pačią vietą. Šunys juk irgi jaučia, ir kartais net labiau nei žmonės. Beje, tai paaiškinti sunku ir jų šeimininkams. Štai vienas keturkojis, nė nemokytas elgesio su aklaisiais, stadione su vaiku ėjo vis pastumdamas jį nuo bortelio krašto – tai nustebino net patį šuns šeimininką.
Dirbdamas šuo perima žmogaus emocijas. Tad didžiausia šeimininkų pareiga per užsiėmimą – stebėti šunį, ar nepervargo, gal muistosi, gal keistai elgiasi. Tokiu atveju užsiėmimas nutraukiamas. Optimalus laikas, kurį atlaiko dirbantis šuo, – maždaug pusvalandis, nors pasitaiko, kad ir valandą gali žaisti, vykdyti komandas.
Kaniterapijos seansas
Tą pusvalandį vyksta skirtinga veikla, atsižvelgiant į tai, ko kuriam vaikui reikia. Atitinkamai tam parenkamas ir šuo. Štai jei reikia aktyvinti vaikui smulkiąją motoriką, bendrauti siunčiamas ilgaplaukis šuo, pavyzdžiui, bobteilas, samojedas ar Berno zenenhundas. Šeimininkai tokiu atveju paima gumyčių, kaspinėlių. O tėvai leidžia šuniui įsitaisyti lovoje šalia vaiko ir jį šukuoti, pinti jam plaukus, rišti. Kyla natūralus klausimas, ar tokiame skyriuje, kur, rodos, būtina sterili tvarka, šuo lovoje yra normalu? Visi centro šunys būna išmaudyti, patikrinti veterinarų. Kai vaiką reikia išjudinti, tinka linksmi, judrūs keturkojai, pavyzdžiui, haskis, spanielis, špicas. Net ryzenšnauceris ir bulterjeras. Yra vaikų, kurie tik nori pabūti su šuniu, – tuomet tiesiog apsikabina ir sėdi.
Pasitaiko atvejų, kai vaikui, rodos, labai negera, bet pamatęs šunį, jis atsikelia iš lovos, sėda į vežimėlį ir važiuoja pabūti su juo – tiek daug teigiamų emocijų šie gyvūnai suteikia. O štai kitas mažylis, kuriam gydytojai rekomendavo nors kiek pajudėti, bet jis vis nelipdavo nuo mamos kelių, šuniui atėjus, ėmė lakstyti iš paskos, lyg būtų sveikas. Kiekvienas atvejis vis kitoks.
Ne kiekvienas šuo – gydytojas
Ne kiekvienas šuo kaniterapijos užsiėmimams yra tinkamas. Galima šunį išdresuoti, išmokyti komandų, bet nepriversi jo bendrauti. Jis tiesiog turi būti kitoks, tam būtinas ir ypatingas ryšys su šeimininku. Kaniterapinės pagalbos centro komandoje yra profesionalus dresuotojas, kuris užsiima pozityvia dresavimo metodika ir šunis moko tik skatindamas. Testuoti šunis padeda ir užsienio specialistai.
Iš viso Kaniterapinės pagalbos centrui priklauso 13 skirtingų veislių šunų: bulterjerė, spanielis, špicas, niufaundlendų veislės kalytė, ryzenšnauceris, turime Berno zenenhundų, bobteilų ir samojedų. Yra kelios teorijos, nurodančios, kurių veislių šunys šiai veiklai tinkami. Pagal vieną, tinka tik tam tikros veislės: labradorai, niufaundlendai, retriveriai. O kita teorija teigia, kad nėra terapijai netinkamų šunų. Svarbiausia, kad šuo su šeimininku palaikytų labai glaudų ryšį, būtų stabilios psichikos. Štai daugelį stebina siūloma bulterjerė, tačiau ji idealiai tinka, nes šios veislės šunys yra kantrūs, ištvermingi, o tai labai svarbu.
Apskritai šuo – labai subtilus organizmas, gerokai subtilesnis už žmogų. Žmogus pervargsta, patiria neigiamų emocijų, bet išsimiega ir vėl tą patį daro, o pervargęs, neigiamų emocijų patyręs šuo daugiau į tą pačią vietą neis… Prievarta nieko nepadarysi – šuo tiesiog nebedirbs.
Svarbu kasdien tobulėti
Geriausia, jei šuo nuo mažens augo su tuo pačiu šeimininku. Jei paimtas vėliau, turi būti bent dvejus metus gyvenantis su tuo pačiu šeimininku – tada galima testuoti, ar yra tinkamas „darbui“. Be to, tik vienas žmogus yra šuns šeimininkas. Kartais pasitaiko, kad keturkojį į terapiją atveda kitas šeimos narys, ir tada skirtumas būna akivaizdus – šuo ne taip klauso, kitaip elgiasi.
Su terapiniams užsiėmimams tinkamais šunimis kasdien dirbama, jie bandomi, mokomi, pratinami prie įvairių kvapų, nes ligoninėse ar kitose panašiose įstaigose jie – specifiniai. Šuo neturi reaguoti į garsus, neturi kabintis į medicininių vežimėlių ratus ir pan.
Kiekvieną dieną reikia tobulėti, nes nuolat laukia nauji iššūkiai, vis kiti žmonės. Per užsiėmimus šeimininkas visad yra dėl šuns, todėl turi dalyvauti ir medicinos darbuotojas – kad stebėtų ligonį. Pasitaiko skambučių, kai tėvai nori vaikui pakviesti šunį, bet centras to nesiima, nes tai didelė atsakomybė. Pirmiausia gydytojas turi pasakyti, ar vaikas nealergiškas, ar jam rekomenduojama kaniterapija, reikia sutarčių, be to, drauge turi būti sveikatos specialistas. O tikslas – rimtas, tai ne verslas, nesinori sugadinti gero kaniterapijos vardo.
Tačiau tokios reabilitacijos poreikis vis didėja. Mus kviečia darželiai, socializacijos centrai, vaikų namai ir kitos vaikų organizacijos. Atlikti pirmieji tyrimai patvirtino, kad šuo nuramina, vaikai pradeda kitaip mąstyti, bet norint, kad tai būtų tikra kaniterapija, užsiėmimai turi būti rengiami sistemingai, turi būti dirbama siekiant tam tikrų tikslų, be to, sudaroma ir su specialistais suderinama terapijos programa.
