Mes žinome faktą, kad priklausome kitai kartai nei mūsų tėvai ar seneliai, esame girdėję sąvoką „kartų konfliktas“, tačiau daugiau apie tai kažin ar susimąstome. O pasirodo, kad mokslininkai skirsto visuomenę į konkrečias kartas su savitais bruožais, išskiria kiekvienai kartai būdingus bruožus ir padeda skirtingo amžiaus žmonėms geriau vieniems kitus suprasti.
Konsultuoja doc. ILONA VALANTINAITĖ, LEU Edukologijos katedra
Vakarų šalių sociologai žmones skirsto į kartas pagal kiekvienai jų būdingas vertybes ir požiūrį į aplinką. Turbūt girdėjote apie didžiosios depresijos kartą, Antrojo pasaulinio karo bei pokario kartas, pirmojo ir antrojo kūdikių bumo kartas.
Maždaug 1966–1976 m. gimę žmonės priskiriami X kartai, 1977–1994 m. – Y kartai, o 1995–2012 m. – Z kartai. Taigi dabar augantys vaikai, išskyrus pačius mažiausiuosius, priklauso Z kartai, o jų tėvai – X arba Y kartai. Žinoma, toks skirstymas yra sąlyginis. Daug priklauso ir nuo šeimos, kurioje vaikas auga, bei kitų aplinkybių.
X, Y ir Z
■ X karta. Tai žmonės, kuriems dabar yra apie 40 metų. Jie augo ir brendo nedėkingu perversmų laikotarpiu. Jie visko siekė patys, daug metų mokėsi, nemažai jų turi net ne vieną specialybę. Šie žmonės labai sunkiai dirbo, kad užsidirbtų tai, ką turi. Jie labai nori, kad jų vaikai gyventų geriau už juos, ir dėl to labai stengiasi. Tai puikūs darbuotojai, įmonių vadovai, produktyvūs komandos nariai.
Bet jie turi ir neigiamų bruožų. Įsivaizduoja, kad visuomet yra teisūs. Būtent ši karta sukūrė naująsias technologijas, įskaitant ir niekam tikusius internetinius žaidimus, kuriuos žaidžiant šaudoma, žudoma ir kitaip smurtaujama. Taip, ne patys vaikai ir ne laikmetis tuos žaidimus sukūrė, o suaugusieji. Negana to, jie kone nuo gimimo leidžia savo vaikui į valias naudotis technologijomis, kad tik „netrukdytų“ ir pabūtų ramiai. Dėl to ir nutinka taip, kad vaikas išmeta žiurkėną pro langą manydamas, jog šis turės dar kelias gyvybes.
Kita blogybė – šios kartos žmonės linkę pervargti ir dėl to patiria insultus, infarktus, kitokius streso padarinius.
■ Y karta. Tai jauni trisdešimtmečiai bei dvidešimtmečiai, dar tik įsiliejantys į darbo rinką. Jie yra išdidūs, puikiai suvokiantys, ko nori iš gyvenimo. O nori jie siekti karjeros aukštumų. Bet sunkiai dirbti jų netraukia – jie ateina ir sako: „Visi man spauskite „patinka“.“ O jeigu nesulaukia pripažinimo, pareiškia: „Čia labai prasta darbo atmosfera, reikia ieškotis kito darbo.“
Jie gražūs, stilingi, nori gražiai atrodyti savo draugų būryje, bet ne darbinėje aplinkoje. Taip stipriai save myli, kad net gyvendami netvarkingai, savo išvaizda vis tiek pasirūpins. Jie kosmopolitiški, neprisirišantys prie vietos ir neturintys ilgalaikių tikslų. Viską daro labai greitai, nesigilindami į esmę. Jie yra įdomūs žmonės, na, o jiems įdomiausi yra jie patys.
■ Z karta – tai dabartiniai vaikai ir paaugliai. Z kartos pradžia siejama su interneto plėtra.
Jos atstovai smarkiai skiriasi ir nuo X, ir nuo Y kartos atstovų. Kartais net atrodo keistai – jie žino, kas yra garbė, draugystė, yra darbštūs.
Pedagogai kartais sako, kad šiuolaikiniai vaikai yra blogi, neišjudinami, nieko nenorintys. Tai netiesa – jie tiesiog yra kitokie nei suaugusieji ir neretai kompleksuoti. Juk jie atėjo į nedraugišką ir šaltą pasaulį, kuriame labai trūksta tiesioginio nuoširdaus bendravimo ir laiko, kurį tėvai skirtų vien vaikams. Z kartos vaikams trūksta iniciatyvumo, tad jiems sunku patiems griebtis veiklos – reikia švelnaus postūmio. Taip, tokie vaikai gali būti labai energingi, nenustygstantys vietoje, bet tai nereiškia, kad jie moka rodyti iniciatyvą. Drąsūs jie yra virtualioje erdvėje, o realiame gyvenime neretai pasijunta už savo komforto zonos ribų.
Ir dar apie energingumą. Netiesa, kad seniau nebūdavo tokių padūkusių vaikų kaip dabar. Tiesiog seniau jie bėgiodavo lauke kiek panorėję, o dabar neturi galimybės tą daryti – sėdi per dienas patalpoje, ir pačius aktyviausius kartais net siūloma raminti vaistais…
Mūsų auklėjimo klaidos
Dar viena mūsų klaida – Z kartos vaikams nesudarome sąlygų jaustis atsakingiems, jie neturi įsipareigojimų. Anksčiau buvo sakoma „Kuo daugiau vaikų, tuo tavo rankos ilgesnės“ todėl, kad vaikai tėvams padėdavo. Tad ir mes neturime jų „saugoti“ nuo darbo.
Mūsų laikais vaikams labai trūksta savarankiškumo – juk seniau tėvai palikinėdavo namuose ikimokyklinukus vienus ir nekalbėdavo, kad to negalima daryti, kol vaikui sueis dvylika. Kita vertus, natūralu, kad mes vaikus vienus palikti bijome – juk pasitaiko dešimtmečių, nemokančių užsirišti batų, juolab užsiplikyti arbatos (mes jiems to neleidžiame, nes gali nusideginti). O jeigu juos vienus ir paliekame, tai skambiname, kontroliuodami kiekvieną žingsnį. Štai ir auga vaikai kaip kokios daržovės – nesavarankiški ir neiniciatyvūs.
Nenorime būti tokie griežti, kaip mūsų tėvai būdavo mums, todėl nemokame deramai auklėti besielgiančių blogai. Pavyzdžiui, jeigu vaikas keikiasi, mes jį subarame, gal net aprėkiame ir… pajuntame, kad nieko daugiau negalime padaryti. O juk reikėtų griežtai, nors ir su meile, pasakyti, kad, jei netinkamai elgsis, nežiūrės filmo ar nevažiuos į ekskursiją. Be reikalo įsivaizduojame, kad vaikas visuomet turi viską gauti – jis turi tai užsidirbti.
Dar vienas negeras mūsų laikų dalykas – iš atžalų atimame vaikystę dažnai nepalikdami galimybės jiems vaikiškai fantazuoti. Šiuolaikinė lėlė turi batukus, auskariukus, iki smulkmenų išmargintą suknelę su visomis detalytėmis – ir mergaitė nebefantazuoja, kurdama jai drabužėlius iš skiaučių. Šiuolaikinėse knygelėse parašyti keli sakiniai, visa kita užpildyta paveikslėliais – ir vėl nėra kur pasireikšti vaizduotei. Taigi geriau rinktis kaladėles, iš kurių vaikas galės padaryti ir namą, ir mašiną, ir daug kitų dalykų, arba piešimą.
Vertybių nuvertėjimas
Kartos išskiriamos pagal joms būdingas vertybes – juk iš esmės vertybės ir lemia, kokie žmonės mes esame. Pažymėtina, kad jokiais laikais žmonija neskyrė tiek mažai dėmesio vertybėms, kiek dabar. Daug metų yra atliekami vertybių tyrimai, kai žmonių prašoma išvardyti, kas jiems yra svarbiausia. Prieš 50 metų dauguma apklaustųjų pirmoje vietoje nurodydavo šeimą. Deja, dabar taip nėra.
Dar viena vertybė seniau buvo estetika. Senose nuotraukose matome, kad žmonės pasitempę, moterys pasipuošusios baltomis siuvinėtomis iškrakmolytomis apykaklaitėmis. Dabar mes tokiais dalykais neužsiimame, nes tai nepraktiška, gaila laiko. Mūsų mamos, eidamos į teatrą, maišelyje nešdavosi batelius – kaip gi į teatrą be jų. Na, o mes ten einame apsirengę džinsais ir apsiavę botais, neva koks skirtumas, kaip apsirengi. Net ir jaunuosius prie santuokų rūmų drąsiai sveikiname pasidabinę šortais.
Mūsų senelių namuose ant stalo būdavo patiesta graži staltiesė, nors, beje, močiutės skalbdavo rankomis be „Ariel“ ar „Tide“. Prie tokio stalo ir valgyti norėdavosi kultūringai. O mums staltiesės atrodo nepraktiškos. Kartais mes nė nepasistatome valgomojo stalo…
Taigi prieš pradėdami kalbėti, kokie gi yra šiuolaikiniai vaikai, turėtumėme pagalvoti, kaip patys juos auginame. Neteisinga sakyti, kad keičiasi laikai – mes patys tuos laikus keičiame.
Technologijos: gėris ar blogis?
Šiuolaikiniai vaikai yra labai protingi, jie labai lengvai iš šiuolaikinių technologijų gali gauti bet kokios informacijos. Technologijos – neatsiejama jų gyvenimo dalis, bet tai nereiškia, kad jie jomis visą laiką žavisi – tai mes, prie jų nepratę, jomis žavimės daug labiau.
Daug kas skundžiasi: „Ką daryti su vaiku, neišeina jo atplėšti nuo kompiuterio?“ arba „Vaikas isteriškai verkia, nes labai nori mano telefono…“ Gerai, bet paklauskime savęs, iš kur vaikas tą telefoną gavo? Būna taip – mama iš ryto, prieš vesdama mažylį į darželį, leidžia jam žiūrėti filmukus, kol pati susiruoš. Su vaiku ji mažai tepabendrauja, nors šis tikrai to norėtų. Be to, dažname darželyje šiais laikais jau laukia kažkoks išmanusis įrengimas, užimantis realaus gyvenimo vietą. Ateina savaitgalis, tėvai nori pamiegoti (tai visai suprantama) ir tada, kad būtų ramu, jie leidžia vaikams jungtis televizorių ar kompiuterį. Vakare, kai ateina svečių ir tėvai nori ramiai su jais pabendrauti, vėl siūlo tą patį.
Taip vaikams realaus gyvenimo ir nebelieka, nors jie jo tikrai nori. Tarkim, mokiniai apklausose nurodo, kad laboratorinius darbus nori atlikti gyvai, ne virtualiai – jie nori liesti mėgintuvėlius, uosti, eksperimentuoti. Visi be išimties dabartiniai vaikai nori ir GYVO bendravimo, dėmesio ir tikrų pokalbių.
O kas toliau?
Paskutiniais metais, kai gimė Z kartai priskiriami vaikai, laikomi 2012 m. Kokie vaikai gimsta nuo 2013-ųjų? Galima prognozuoti, kad atotrūkis tarp Z kartos ir naujosios, atėjusios po jos, bus tikrai didelis. Seniau, kad ir prieš 50 metų, kartos viena nuo kitos skyrėsi gana nedaug, o kuo toliau, tuo skirtumas ryškesnis. Dėl šio skirtumo mums ir yra sunku suprasti vieniems kitus.
Nepaisant to, kai kurie bendražmogiški dalykai visiems vienodi. Neužmirškime, kad turėtume gerbti vienas kitą, kad ir kokie laikai būtų. Ir tada nebekils klausimų, ar, važiuojant švęsti Kalėdų pas senelius, reikia pasipuošti, ar ne. Nekils noro, po viešnagės susėdus į automobilį, prie vaikų bambėti: „Na va, jie ir vėl visą dieną ruošė vaišes, nors jų pensijos tokios mažos – ir ko jie taip plėšosi. Tos šventės – apsirijimas, ir nieko daugiau.“
Jeigu vaikai matys, kad mes šventėms ruošiamės su rūpesčiu ir meile, o ne paskutinę dieną šūkaujame, kad nieko nespėjame, tai meilė ir ramybė į šeimą ateis, kad ir kokiai kartai priklausytume.
Kuo jie skiriasi nuo mūsų?
RIMVYDAS JURKUVĖNAS, „Omnitel“ žinių ir kompetencijų valdymo koordinatorius, savanorystės projekto „Kam to reikia“ dalyvis
Skaitau daug literatūros apie Z kartą, važinėju po mokyklas, bendrauju su moksleiviais ir neabejoju, kad jie skiriasi nuo mūsų vaikystėje. Tai nereiškia, kad jie yra geresni ar blogesni, tiesiog jie kitokie.
Be abejo, pagrindinis Z kartos skiriamasis bruožas – ji auga apsupta technologijų ir labai daug laiko naudojasi internetu. Dėl tų technologijų dabar yra nemažai vaikų, pasižyminčių dėmesio stokos sindromu – jie negeba susikoncentruoti, yra irzlūs, hiperaktyvūs. Dar šiuolaikinius vaikus dėl visokių filmukų ir žaidimų dažnai kamuoja įvairios baimės.
Akivaizdu, kad tėvai turėtų kontroliuoti, kiek laiko praleidžia ir ką veikia vaikas virtualioje erdvėje. Nemanau, kad įvairios naujos technologijos reikalingos vaikų darželiuose. Užtai į mažųjų smalsuolių klausimus „Kodėl?“ šiuolaikiniams tėvams ar auklėtojoms, pasitelkus internetą, vertėtų atsakyti tiksliau, nei suburbėti „Todėl, kad taip jau yra“.
Informacijos gausa dabartiniams vaikams visai nekelia streso, kaip kartais nutinka mums. Užtat jie nori skaityti mažesnius informacijos šaltinius – tekstą skaityti jie linkę tada, jeigu jis telpa į ekraną.
Įdomu tai, kad šiuolaikiniai vaikai užauga greičiau nei mes – tokio amžiaus, kai mes norėdavome žaisti gaudynes ar slėpynes, jiems jau rūpi kur kas „rimtesni“ dalykai. Galima sakyti, kad juos anksčiau subrandina internete esanti informacija. JAV paskelbti duomenys byloja, kad 70 proc. vaikų, kuriems 7–10 metų, jau patys savęs nebelaiko vaikais.
Šiuolaikiniai moksleiviai nuo mūsų skiriasi ir tuo, kad žino savo teises. Mes, išgirdę iš mokytojo neigiamą apibūdinimą, priimdavome tai kaip pelnytą pastabą už blogą elgesį, o dabartinis vaikas ims svarstyti, ar nereikia pasiskųsti.
Užaugę Z kartos atstovai, spėjama, savo darbą keis vidutiniškai kas porą metų ir jiems bus labai sunku suprasti mus, savo tėvus, dirbančius toje pačioje įstaigoje 10 ar 20 metų.
Vis dėlto Z kartos atstovų bruožai, kurie nesusiję su technologijomis, jų santykiai su aplinkiniais smarkiai nesiskiria nuo mūsiškių. Dabartiniams vaikams visai taip pat reikalingas suaugusiųjų dėmesys, rūpestis ir pripažinimas, kaip to reikėdavo mums.
Pastaraisiais metais gimstantys vaikai veikiausiai bus praminti α (alfa) karta, ir jų ryšys su technologijomis bus dar glaudesnis – mat prieš kelerius metus moksleiviui, norinčiam kažką sužinoti, reikėdavo nueiti prie kompiuterio ir jį įsijungti, o dabar jau pakanka išsitraukti išmanųjį telefoną.
