Daugeliui tėvų smalsu pasidomėti alternatyviomis vaikų ugdymo sistemomis ir apsvarstyti galimybę vaiką leisti į netipišką darželį. Tačiau susigaudyti, kuo tos alternatyvos skiriasi viena nuo kitos, nėra paprasta. Bandome sulyginti Valdorfo ir M.Montessori ugdymo sistemas.
Konsultuoja Montessori ugdymo centro direktorė VIDA GASPARKAITĖ ir lopšelio-darželio „Delfinukas“ Valdorfo grupės mokytoja metodininkė GINTARĖ PETERSONIENĖ
Taigi – SKIRTUMAI
Ugdymo principai
Montessori ugdymo sistema: Pagrindinis mūsų pedagogikos tikslas – harmoningos visapusiškos asmenybės parengimas. Kai į grupę ateina trejų metukų vaikas, pedagogas jau turi jame matyti subrendusį aštuoniolikmetį žmogų. Taigi nuo mažens pradedame ugdyti vaikų savęs supratimą, savidrausmę, etiketo suvokimą, atsakomybės jausmą – visa tai, ko reikės suaugusiajam. Pradedame nuo paprastų dalykų – aptariame, kaip gražiai stovėti, pasisveikinti ir atsisveikinti, kaip išlaukti, kol du žmonės kalba, jų nepertraukiant, ir pan.
Iš tiesų Montessori pedagogika gana griežta – paliekame vaikui daug laisvės, bet taip pat mums svarbi drausmė.
Valdorfo ugdymo sistema: Ugdydami vaikus pabrėžiame, kad kiekvienam svarbus vystymasis savo ritmu. Vaikų neskubiname, kad kuo greičiau užaugtų ir visko išmoktų, o sudarome jiems sąlygas džiaugtis vaikyste. Skubindami vaiką mes sutrikdome jo vidinę raidą, užgožiame sugebėjimą kurti, rodyti iniciatyvą. Pas mus auklėtiniai su pasauliu susipažįsta per žaidimą. Tarkim, žaidžia su kankorėžiais, užsimano juos suskaičiuoti ir pradeda domėtis skaičiais. Pedagogai mokymosi jiems neužkrauna.
Ugdomoji aplinka
M.: Įėję į pagal mūsų ir pagal Valdorfo sistemas dirbančias grupes, pamatysite didžiulį skirtumą. Montessori grupėse įrengiamos penkios erdvės – sudėtinės ugdymo programos dalys. Tai gyvenimo praktikos pratimams, juslių lavinimui, matematikai, kalbai ir mokslui (fizikos, geografijos, astronomijos pradmenims) skirtos erdvės. Jas rasite ir Lietuvos, ir Anglijos, ir Japonijos darželiuose. Kartais dar išskiriama šeštoji, meninės veiklos, erdvė. Iš dalių pavadinimų aišku, kad pas mus vaikai lavina jusles, įgauna matematikos, rašymo, netgi fizikos ar geografijos pradmenų. Čia daug lavinamųjų žaislų ir žaidimų, o mašinyčių ir barbių galite pasigesti.
V.: Grupėje kuriame aplinką, artimą namų aplinkai. Dominuoja natūralios spalvos, žaislai irgi natūralūs, neišbaigti, kad vaikas galėtų fantazuoti. Labai svarbios gamtinės medžiagos, nes jos lavina pojūčius – žaisdamas vaikas supranta, kad akmuo yra sunkus, medis grublėtas, vilna šilta ir pan. Žaidimų zonoje stovi lentynos su gamtine medžiaga, audiniais, teatro elementais ir kitais reikmenimis. Geriausias žaidimas yra tas, kuris skatina vaiką kurti. Kiekvienas daiktas turi savo vietą. Būna tėvų, kurie pasidžiaugia tuo, kad vaikas pramoko tvarkytis darželyje, tik vėliau pradėjo tą daryti namuose.
Tėvų vaidmuo darželio veikloje
V.: Bendradarbiavimas su darželinukų tėvais mums labai svarbus – juk vaikus auklėja tėvai, o auklėtojos tėra jų pagalbininkės. Organizuojame daug švenčių, renginių, išvykų, kuriose dalyvauja ir tėvai. Į grupės veiklą įsitraukę mamos ir tėčiai mato, ko mums trūksta, ir patys siūlo pagalbą.
„Delfinuko“ darželyje griežtos atrankos tėvams nedarome, o kai kur kitur jie turi lankyti jiems skirtas paskaitas. Vis dėlto ir mes raginame tėvus susipažinti su Valdorfo metodika ir pasvarstyti, ar jiems tai tikrai priimtina.
M.: Iš tiesų mes Valdorfo sistemos atstovams pavydime jų konstruktyvaus bendravimo su darželinukų tėvais. Mums neišeina tėvų įtraukti į bendrą veiklą taip, kaip norėtųsi. Matyt, taip yra todėl, kad Valdorfo atstovai daro savotišką tėvelių atranką, prieš priimdami vaikus į grupę, o mes priimame visus norinčiuosius. Yra mielai į mūsų veiklą įsitraukiančių tėvelių, tarkim, tokių, kurie pasisiūlo vaikams parodyti, kaip kepama duona, ar papasakoti apie savo profesiją. Tačiau tokių entuziastingų tėvų – mažuma.
Ėjimas į lauką
V.: Svarbus mūsų pedagogikos principas byloja, kad turime nenutolti nuo gamtos. Net žiemą stengiamės eiti į lauką du kartus per dieną. Būdamas lauke per lietų vaikas gauna naujų pojūčių, geriau susipažįsta su aplinka. Žinoma, tėvai vaikams būna paruošę tinkamą aprangą.
M.: Mes ėjimo į lauką labai neakcentuojame ir, kai oras prastas, liekame patalpose. Žinoma, geru oru į kiemą einame. Ten, kaip ir grupėje, kiekvienas vaikas imasi jam priimtinos veiklos.
O dabar – PANAŠUMAI!
Mišrus vaikų amžius
M.: Mūsų grupėse yra skirtingo – nuo trejų iki septynerių metų amžiaus – vaikai. Ikimokyklinukai iš esmės yra individualistai, daugiausia žaidžiantys kiekvienas sau, taigi skirtingas amžius jiems nekliudo.
V.: Valdorfo grupėse taip pat suburti mišraus amžiaus vaikai. Tokiu atveju jiems lengviau išmokti gerbti vienam kitą. Be to, jie vieni kitiems padeda, išmoksta nesišaipyti iš sugebančių mažiau. Didieji vaikai rodo pavyzdį mažiukams, o šie juos mėgdžioja.
Kiekvienas vaikas – individualus
M.: Pas mus nebūna nurodymų: „Dabar visi susėdame ir dirbame“. Pagrindinė mokymo forma – individualus darbas su vaiku, kuris kaitaliojamas su grupine veikla. Vaikas, atėjęs į pasirinktą iš penkių grupėje esančių erdvių, ima tas priemones, kurias nori. Didžiausias fenomenas yra tas, kad trimetis nepradės žaisti su, pavyzdžiui, tūkstantmečio grandine – reikmeniu, kuris skirtas tam, kad mokytumeisi skaičiuoti. Trimetis mieliau rinksis gyvenimo praktikos erdvėje esančius užsiėmimus – rankų ar indų plovimą, kitus darbelius su vandeniu, daikčiukų rūšiavimą. Veiklas kiekvienas pasirenka pagal savo poreikius. Augdami vaikai susidomi vis naujais dalykais.
Iš grupinių užsiėmimų galima paminėti vadinamąjį darbą ant linijos. Ant tos linijos atliekame pratimus, lavinančius pusiausvyrą, judesio koordinaciją, dėmesio koncentraciją ir pan. Vaikai, kurie pratimų daryti nenori, gali į užsiėmimą neiti, bet paprastai nori visi. Nenorintieji vaikai neina ir pietų miego – jo metu užsiima ramiais darbeliais (tai, kad vaikas nemiegos, suderinama su jo tėvais). O ir keliasi iš miego vaikai tuomet, kai to užsinori patys – neraginame jų greičiau šokti iš lovų.
V.: Pripažįstame, kad kiekvienas vaikas yra individualus ir nepakartojamas. Pagrindinis auklėtojos uždavinys – pažinti tą vaiko individualybę ir padėti atsiskleisti jo gebėjimams ir juos plėtoti. Nekviečiame vaikų piešti ar daryti ką nors kita, jeigu jie to nenori – grupinio užsiėmimo metu kiekvienas gali toliau tęsti savo žaidimus. Jeigu darželinukas nenori eiti į užsiėmimus salėje, gali likti grupėje. Kai vieni vaikai piešia, o kiti žaidžia ar stato, jie tikrai vieni kitiems netrukdo. Bet paprastai vaikas, matydamas, kaip kiti kuo nors užsiima drauge, pats mielai įsitraukia. Darželinukai mėgsta kartu žaisti „namus“, ir jiems tai patogu – niekam nereikia vaidinti mažų vaikų, nes grupėje ir taip yra mažylių.
Pietų miego pas mus gulasi visi – yra vaikų, kurie nemiega, bet ir jie pasiilsi. Jiems leidžiame anksčiau keltis.
Gyvenimas savu ritmu
V.: Kaip jau minėta, vaiko niekur neskubiname – ir be to skubinimo kiekvienas, atėjus laikui, išmoks skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Daugelis tėvų šiais laikais visur skuba, net ir į darželį paprastai vaikas suruošiamas paskubomis. O pas mus atėjus niekur skubėti nereikia, net ir valgome lėtai. Vaikai žino, kokios veiklos seks viena po kitos, ir taip jaučiasi ramesni ir saugesni. Labai akcentuojame švenčių svarbą – jos taip pat padeda pajusti metų ritmą. Be to, šventės – būdas sustiprinti vaiko ir suaugusiųjų ryšį, todėl į šventes kviečiami ir tėveliai.
M.: Ir mes vaikų neskubiname ir nesakome, kad jau metas mokytis raidžių ar skaičių. Jie tuo susidomi patys.
Auklėtojų vaidmuo grupėje
M.: Mūsų pedagogai dirba labai daug, kol studijuoja ugdymo turinį, įrengia tinkamą aplinką. Dirbdami grupėje jie tampa nežymūs, tarsi darželinukų padėjėjai. Auklėtojų pagrindinis tikslas – stebėti vaikus ir prireikus jiems patarnauti.
Veiklą grupėje auklėtiniai pasirenka patys, o pedagogo pozicija – jiems padėti, jeigu to prireikia. Mūsų priežodis ir yra: „Padėk man viską atlikti pačiam.“ Pavyzdžiui, kai pirmą kartą panorėjęs verti karoliukus trimetis sėdi ir nesusigaudo, ką su jais daryti, prieina pedagogas ir parodo.
Kai kam gali atrodyti, kad pedagogams Montessori grupėje dirbti labai lengva. Tačiau iš tikrųjų nevadovaujant ir nekeliant balso pasiekti, kad vaikai harmoningai užsiimtų sava veikla, yra didžiulis darbas.
Kai vaikai įsitriukšmauja, pradedame ramiu balsu ką nors sakyti, ir jie, norėdami tai išgirsti, prityla. Taip pat jie aprimsta, suskambinus varpeliu arba užleidus atpalaiduojančią muzikėlę.
Pedagogas negali lakstyti po grupę, dalydamas pastabas. Tarkim, jis pamato, kad du vaikai kampe daro kažką negero. Nevalia per pusę patalpos rėkti, kad nustotų – turime tyliai prieiti ir vaikui, kuris negerai elgiasi, pasakyti apie tai į ausį, kad kiti negirdėtų.
V.: Vaikams, ypač mažiesiems, aktualus pamėgdžiojimas ir tinkamas pavyzdys. Taigi labai svarbu, kad auklėtoja būtų darbšti, atsidavusi darbui, dvasinga, rūpestinga – juk mažasis iš jos mokosi. Valdorfo pedagogikos įkūrėjas Rudolfas Steineris teigė, kad, auklėjant kitus, svarbiausia pradėti nuo savęs.
Į vaikų veiklą turime kištis kuo mažiau, tik tuomet, kai auklėtiniui tikrai ko nors prireikia. Paprastai pakanka parodyti pavyzdį – štai einame šluostyti stalo, ir vaikai priėję jau prašo, kad leistume tai daryti. Arba atsinešame vazonėlius pavasariniam gėlių sodinimui ir mažieji nė neraginami atskuba į pagalbą.
Jeigu auklėtoja pamato, kad du vaikai susibarė, iš karto nepuola jų skirti. Ji kurį laiką stebi, kaip viskas rutuliosis toliau. Vaikams turime duoti galimybę patiems išspręsti konfliktus – tokių įgūdžių jiems prireiks gyvenime. O jeigu konfliktas peržengia ribas, tuomet sakome: „Stop“ ar paskambiname varpeliu, ir padykėliai nurimsta. Kai su vaiku aptarinėjame jo elgesį, pasivedame jį atokiau nuo kitų.
Pagyrimai ir bausmės
M.: Teiginys, kad mes vaikų visiškai negiriame, nėra teisingas. Mes juos pagiriame, tačiau tik tuomet, kai to tikrai nusipelno. Tarkim, kai auklėtinis pirmą kartą pats užsiriša batukus ar parašo pirmąjį žodį, pedagogas prieina, paspaudžia jam ranką ir pasako: „Sveikinu, tu atlikai didelį darbą.“ Neretai suaugusieji vaikus liaupsina be reikalo, nuolat kartodami: „Tu šaunuolis, kaip nuostabiai tu nupiešei…“ Bet vaikas pats supranta, kad tai, ką jis nupiešė, nėra taip jau nuostabu. Jeigu pradėsi jį girti dėl kiekvieno nieko, jam nė neliks noro labiau pasistengti – vaikščios pasipūtęs, neva viską mokėdamas, ir tiek. Taigi pagyrimas turi būti pelnytas.
Kad nebūtų lyginimo ir konkurencijos, ant sienų nekabiname darželio auklėtinių piešinių – juos mėnesio gale tiesiog atiduodame tėvams.
Fizinių bausmių mes netoleruojame. Laikomės principo, kad, pasiūlius vaikams jiems tinkamos veiklos, neliks laiko santykių aiškinimuisi ir šėliojimui. Tiesa, jeigu jau taiko bausmę, pedagogas turi tiksliai žinoti, kas yra kaltas. Juk kartais kaltas būna tas vaikas, kuris skundžiasi, jog kitas jį skriaudžia.
Išskirtiniais atvejais, jeigu vaikas elgiasi ypač blogai – įsisiautėjęs keikiasi, varto kėdes – jį išvedame iš grupės. Pasisodiname jį administracijos kabinete ir sakome: „Nusiramink“. Paprastai neklaužada, kurį laiką pasėdėjęs, pasako: „Aš nusiraminau“. Bet tokie atvejai – išimtys, beveik visuomet galima sutarti gražiuoju.
V.: Mes taip pat pagyrimų be reikalo nežarstome. Neverta girti vaiko už tai, ką jis ir taip turi padaryti – suvalgyti košę ar nusirengti. Nuolat vaiką giriant, žodis netenka savo vertės. Taigi auklėtinį giriame tada, kai, pavyzdžiui, jam pagaliau pavyksta tai, kas ilgą laiką nesisekė.
Darželinukų darbelių taip pat neeksponuojame, kad nebūtų lyginimo, kas piešia gražiau, o kas prasčiau. Piešinius renkame ir mokslo metų pabaigoje įteikiame tėvams albumus su darbeliais.
Žinoma, irgi esame prieš bausmes. Su vaikais daug kalbamės, aiškinamės, kaip elgtis kilus konfliktui. Vis dėlto kai matome, kad vaikas nenurimsta, pasodiname jį ant tam skirtos kėdutės ir sakome, kad pasėdėtų ir pagalvotų, ką pridarė. Pasak psichologų, tokia bausmė yra tinkama ir veiksminga.
Atvirai – vieni apie kitus
Montessori sistemos atstovė Vida Gasparkaitė: Nepaisant to, kad kai kuriais aspektais mūsų ir Valdorfo atstovų principai panašūs, kai kuriais – skiriasi, vieni kitų konkurentais tikrai nelaikome. Norėtųsi, kad alternatyvias ugdymo sistemas siūlančių darželių Lietuvoje būtų daugiau. Gerai, kai tėvai turi laisvę pasirinkti savo vaikui priimtiniausią ugdymo sistemą.
Valdorfo sistemos atstovė Gintarė Petersonienė: Kai tik Lietuvoje pradėta kalbėti apie alternatyvias pedagogikas, Valdorfo sistema mane iš karto „užkabino“. O M.Montessori sistema man pasirodė savotiškai šalta. Pavyzdžiui, ja remiantis vaikams nesekamos pasakos, o juk jie jas mėgsta. Vaikai Montessori darželyje atrodo susikaupę, rimti, tarsi nevaikiški. Žinoma, tvarka yra gerai, bet, mano akimis žiūrint, ten trūksta šiek tiek chaotiškumo – vaikai juk turi išreikšti savo emocijas, pasiaiškinti tarpusavio santykius, gal ir pasibarti. Aišku, nereikia, kad darželinukai šūkautų, bet šiek tiek klegesio būtų natūralus dalykas.
Ar jie pritaps mokykloje?
M.: Mūsų vaikai vidurinėse mokyklose paprastai adaptuojasi nesunkiai, bet tam tikrų problemų gali kilti. Manau, didžiausia iš jų – mokymosi lygis. „Montesoriukai“, kaip ir kai kurie kiti pirmokėliai, ateina į mokyklą gerai skaitydami ir rašydami, ir jiems pamokų metu gali būtų nuobodu, kai kiti tik pradeda mokytis jiems seniai žinomų dalykų. Tam tikrų nesklandumų gali kilti ir dėl to, kad mūsų auklėtiniai yra kultūringi ir gerai išauklėti. Kai kiti vaikai vienas per kitą veržiasi į klasę, jie gražiai laukia prie durų, o tada gauna sėdėti blogesnėje vietoje. Na, bet jie, pasidairę ir su tėvais aptarę bendraamžių elgesio ypatumus, naujoje situacijoje netrukus apsipranta.
V.: Vaikams baigus darželį, tėvai gali rinktis ir paprastą, ir pagal Valdorfo pedagogikos principus dirbančią mokyklą. Iš mūsų grupę baigusių auklėtinių tėvų neteko girdėti nusiskundimų dėl atžalų adaptacijos paprastoje mokykloje. Pasak kalbintų pradinių klasių mokytojų, jos nepastebi skirtumo tarp „valdorfiukų“ ir įprastų darželių auklėtinių. Sunkiau mokykloje adaptuotis sekasi tiems pirmokams, kurie apskritai iki tol nelankė jokios ugdymo įstaigos. Tiesa, esu girdėjusi, kad pradėjus mokytis Valdorfo mokykloje ir po to perkėlus vaiką į paprastą mokyklą, jam reikia daugiau laiko persiorientuoti ir pritapti, nes Valdorfo mokyklos mokymo sistema gana smarkiai skiriasi nuo paprastos.
