Technologijos mažųjų gyvenime

Šiuolaikiniai vaikai ne veltui vadinami technologijų čiabuviais. Išmaniosios technologijos pasitinka mažylį vos jam gimus, kai laimingi tėvai pasidalija naujagimio nuotrauka socialiniame tinkle, ir toliau supa jį visur ir nuolat. O štai mums, suaugusiesiems, su technologijomis susipažinusiems gerokai vėliau ir lėčiau, natūraliai kyla aibė klausimų, baimių. Kaip kurti vaiko ir technologijų ryšį: drausti, toleruoti ar plačiai naudoti?

Mūsų vaikai gimsta ir auga visiškai kitokioje technologinėje aplinkoje, nei gimėme ir augome mes. Neįmanoma nesistebėti, kaip noriai, greitai ir natūraliai mažieji mokosi žaisti išmaniaisiais prietaisais, kurie dažnam suaugusiajam kelia pagarbią baimę. Dėl to suprantama, kad abejojame, bijome, klausiame – kas, jei technologijos atima iš vaikų vaikystę, žaloja ir trikdo normalią raidą? O gal kaip tik: atimame technologijas – atimame naujas nerealias galimybes? Tema kaip niekad kontroversiška, o atsakymai ir kompromisai savi kiekvienai šeimai. Ir vis dėlto, negalėjome nepaklausti kvalifikuotų specialistų nuomonės.

Tai nepakeičiama ugdymo proceso dalis

Edukologijos mokslų daktarė Austėja Landsbergienė, „Vaikystės sodo“ steigėja

Išties labai daug kalbama apie technologijų grėsmes, tačiau jei mes, suaugusieji, kontroliuojame turinį, laiką ir būdą, kaip vaikai jomis naudojasi, tai tampa draugu, puikiu papildu ugdymo procese ir programose. Technologijos nėra pakaitalas – nei mokytojo, nei knygos, nei kitų priemonių. Naujosios interaktyvios technologijos padeda sukurti aplinką, kurioje vaikai gali veikdami mokytis, taip pat padeda vizualizuoti sunkiai suprantamas idėjas, reiškinius ir sąvokas. Tarkime, vaikai piešia žvaigždėtą dangų ir naudodamiesi planšetiniu kompiuteriu gali pamatyti, kaip jį nutapė Van Goghas, sužinoti, kur yra šis paveikslas dabar, jie gali pasižiūrėti filmuką ir apie paties dailininko gyvenimą. Kitaip tariant, technologijos neatima to, ką mes turime, o fantastiškai papildo.

Technologijų panauda įgyvendinant ikimokyklinio ugdymo programą turi remtis vaikų poreikiais ir pagrindinis keliamas klausimas turi būti šis: ar technologijos praturtins bei praplės vaiko ugdymo(si) galimybes? Taip pat labai svarbu, kad technologijos būtų integruojamos taip, jog atlieptų amžiaus tarpsnių ypatumus ir veikla būtų naudinga vaikui.

Vaikams, jaunesniems nei 2–2,5 metų, išmaniųjų technologijų tikrai nereikia. Tačiau nuo maždaug dvejų su puse vaikas jau gali pradėti naudoti technologijas: pradžioje padedant suaugusiajam, o vėliau ir vis savarankiškiau. Tėvų ir pedagogų vaidmuo kinta nuo parodytojo ir iniciatoriaus iki mentoriaus ir palankių sąlygų sudarytojo. Pasikartosiu – vaikai mokosi tirdami. Jeigu jau apsisprendžiame naudoti technologijas, tai jos turi būti tik viena iš visų vaikams pasiūlomų veiklų.

Skatina socioemocinę raidą

Suprantama, technologijos negali ir neturi pakeisti žmonių tarpusavio santykių. Taip pat negali pakeisti skaitymo ir pokalbių. Kita vertus, tinkamai naudojamos technologijos gali skatinti socialinę sąveiką. Grupė, kurioje aplinka sukurta taip, kad ji skatintų bendravimą ir tinkamą technologijų naudojimą, ne kliudys, o skatins kalbos ir raštingumo raidą. Pavyzdžiui, jei vaikai visada dirba poromis, tai skatina ne tik socializaciją, bet ir idėjų dalijimąsi. Tinkamai naudojami, kompiuteriai:

  • motyvuoja ikimokyklinio amžiaus vaikus ir skatina jų kognityvinę ir socialinę raidą (National Association for the Education of Young Children, 1996),
  • gali padidinti vaiko savivertę ir pagerinti jo požiūri į ugdymą(si) (Sivin-Kachala & Bialo, 1994),
  • naudodamiesi kompiuteriais vaikai demonstruoja padidėjusį šnekamosios kalbos vartojimą ir bendradarbiavimo įgūdžių augimą (Clements, 1994; Haugland & Wright, 1997),
  • drauge naudodamiesi kompiuteriu vaikai dalijasi lyderio vaidmeniu ir dažniau inicijuoja sąveiką (Clements, 1994; Haugland & Wright, 1997).

Padeda pažinti ir mokytis

Technologijos – patinka mums tai ar ne – suteikia galimybę rastis tikrai unikalioms intelektualinėms patirtims ir galimybėms. Pasitelkę kompiuterius vaikai gali žaisti traukos dėsniu, greičiu, atlikti mokslinius eksperimentus. Moksliniais tyrimais įrodyta ir tai, kad kai kompiuteris yra naudojamas kaip papildas, vaikai geriau supranta įvairias sudėtingas sąvokas, nei naudojant vien tik įprastines ugdymo(si) priemones. Kitaip tariant, technologijos yra įrankis, kuris padeda vaikams suprasti juos supantį pasaulį. Palyginus dvi trejų–ketverių metų vaikų grupes, kurių viena naudojo kompiuterius, buvo pastebėta, kad naudojusieji kompiuterį išsiskyrė geresniais kalbiniais, problemų sprendimo ir abstraktaus mąstymo gebėjimais (Haugland, 1992). Trečiokai, kurie naudojo ir kompiuterius, išsiskyrė geresniu loginiu mąstymu (Clements & Nastasi, 1993).

Kai technologijos naudojamos tam, kad būtų susieta tai, ką jau vaikai žino, su nauja informacija, auga vaiko motyvacija ir gebėjimas išsikelti tikslus bei dirbti savarankiškai. Žinoma, jeigu naudojamos netinkamos programos (kai reikia tik atlikti mechanines užduotis), visiškai neskatinamas kūrybiškumas, tačiau programos, kurios skatina atrasti, priimti sprendimus ir išvysti, kokios yra tų sprendimų pasekmės – moko tyrinėti, išlaisvina vaizduotę ir moko spręsti problemas. Svarbiausia – pusiausvyra. Pusiausvyra sveikos, judrios, smalsios vaikystės ir unikalių galimybių, kurias gali pasiūlyti technologijos.

Nedraudžiama, bet ir nebūtina

Pradinės M.Montessori mokyklos „Būk savimi“ steigėja Vida Čyžienė

Technologijos ugdant ikimokyklinukus nedraudžiamos, bet ir nebūtinos. Ikimokykliniame amžiuje galutinai susiformuoja visi vaiko įgūdžiai ir charakteris. M.Montessori teigė, kad šiuo amžiaus tarpsniu vaikas kuria save. Kuria per praktinę veiklą, naudodamas jusles – uoslę, regą, lytėjimą, skonį ir klausą. Kuo labiau tie pojūčiai įtraukti į ugdomąją veiklą, tuo geriau, lengviau vaikas atsimena, pažįsta, išmoksta. O technologijos veikia beveik tik regą ir klausą. Vaikas tuomet dažniausiai būna atskirai nuo kitų. Negalima teigti, kad tai visai blogai, tačiau yra labai daug dalykų, kurie, M.Montessori pedagogikos požiūriu, daug reikalingesni vaikui.

Pradiniame mokykliniame amžiuje technologijas galima ir reikia naudoti, kai reikia kažką papasakoti, demonstruoti, savarankiškai rasti informaciją, kartais – testuojant (kad būtų įdomiau). Tai vaikams tikrai įdomu, patrauklu, bet kiek tai naudinga – atviras klausimas.

Tik labai saikingai ir kryptingai

M.Montessori pedagoginė ugdymo sistema orientuojasi į prigimtines vaiko galias, ugdymą stebint vaiką, sukuriant aplinką, kuri patenkintų visus vaiko poreikius: praktiškų gyvenimo pratimų (skalbimo, lyginimo, lankstymo, šlavimo, sagų sagstymo, rišimo, gėlių priežiūros ir daugybės kitų), pojūčių lavinimo, matematikos, kalbos, mokslinio tyrinėjimo (augalų ir gyvūnų pažinimo, domėjimosi žmogaus anatomija, geografija, muzika, vaizduojamuoju menu ir pan.), kūrybos (labiausiai – panaudojant gamtinę medžiagą). Toks ugdymas iš esmės paremtas vaiko pojūčiais ir praktika, skatinantis veikti, atrasti įvairius ryšius. Pavyzdžiui, supažindinant su augalo dalimis, parodomas konkretus augalas su šaknimis, stiebu, lapais, žiedu, duodama vaikui paliesti, pauostyti, vėliau pasodinti, stebėti, kaip auga ir t. t.  Tik tokiu būdu vaikas iš tikro išmoksta. Per pojūčius pasąmonėje susiformuoja vaizdiniai, ryšiai, mąstymas. Galimybės fiziškai ir dvasiškai augti bei tobulėti tokioje netechnologinėje aplinkoje – didžiulės, pagrįstos ilgamečiais stebėjimais ir tyrimais.

Kaip matyti, veiklos, užduočių, tikslų ir priemonių ir be technologijų yra labai daug – tik spėk veikti, kurti, mokytis. Tiesa, reikia sutikti, kad technologijos atveria naujas galimybes, kurios gali puikiai papildyti įprastus metodus, priemones. Pavyzdžiui, naudojant jas kaip papildomą priemonę, vaikus galima supažindinti su reiškiniais, procesais ir objektais, kurių kasdienėje aplinkoje stebėti nepavyktų (pavyzdžiui, iliustruojant pasakojimus apie pasaulio sandarą, geografiją, gyvūnų ir augalų rūšis, istorinius objektus). Ir vis dėlto, nors ikimokykliniame amžiuje technologijos nedraudžiamos, rekomenduotina kuo daugiau naudoti kitas mokymo priemones: kai vaikas daugiau liečia, dėlioja, randa, bando, jaučia. Kitaip tariant – be galo svarbi pojūčių ir potyrių visuma, ne atskiri jos elementai. Taip pat svarbu tai, kad priemonė neatskirtų, neizoliuotų vaiko, o mokytų bendrauti ir bendradarbiauti – technologijos, deja, dažnai veikia priešingai.

Nuomonė prieš: Iki 9–10 metų technologijos turi būti tabu

Kauno Valdorfo darželio „Šaltinėlis“ auklėtojos metodininkės Rima Tamašauskienė ir Jūratė Tatolytė

Kompiuterių ir kitų technologijų reikšmė neginčijama, ir Valdorfo pedagogika nėra priešiška technologijoms. Vis dėlto būtina suprasti, ko iš tiesų reikia ikimokyklinio amžiaus vaikams, kas tokio amžiaus vaikams yra gerai, ir tvirtai laikytis vidinių nuostatų vaiko labui.

Idealiausia, kai televizija, kompiuteriai ir kitos technologijos į vaiko gyvenimą ateina tada, kai yra pasibaigęs jo valios ir jausmų vystymasis (13–15 metų). Iki 9–10 metų tai apskritai turėtų būti tabu. Jeigu vaikas žiūri televizorių, šalia turi būti suaugęs žmogus ir prisiimti įsipareigojimą aptarti su vaiku programą. Tai turėtų vykti iki 16 metų. Tėvai turėtų būti tvirtai nusiteikę tuo klausimu, kad televizija ir kitos technologijos skirtos tik suaugusiesiems arba šeimoje turėtų būti susitarta dėl technologijų ir jų naudojimo laiko limitų.

Technologijos ikimokyklinio ir ankstyvojo mokyklinio ugdymo įstaigoje turėtų būti naudojamos tik pedagogų savišvietai, informacijos paieškai, dokumentacijai ir pan. Tačiau tiesiogiai dirbant su vaikais ugdymo procese technologijų neturėtų būti.

Kenkia sveikatai ir trikdo raidą

Ikimokykliniame amžiuje (iki 7 metų) pagrindinė vaiko veikla yra žaidimas. Žaidžiantis vaikas (veikdamas, jausdamas, mąstydamas) ugdo savo gebėjimus, savo individualybę. Tačiau šiuolaikiniai vaikai dažniausiai per mažai žaidžia. Daugelis vaikų per ilgai sėdi (automobiliuose, prie televizoriaus ir kompiuterio), mažai bėgioja, šokinėja ir t. t. Todėl pusiausvyra mažai išlavinta, judėdami jie nejaučia savęs ir aplinkinio pasaulio, motorika neišlavėjusi. Sėdinčio prie kompiuterio ar televizoriaus vaiko akys sustingsta, žiūrėjimo kampas susiaurėja iki 70 laipsnių (normali būklė 200 laipsnių). Tai riboja aplinkos suvokimą. Jau dabar pastebima technologijų daroma įtaka iškreiptai vaikų aplinkos sampratai: 2–4 metų vaikai, nesidomi statiniais vaizdais, žiūrinėdami knygutes, nemoka versti lapų, baksnoja pirštu, norėdami pakeisti paveiksliuką, priėję prie lango ranka bando padidinti vaizdą.

Be to, apie 25 proc. keturmečių vaikų turi kalbos sutrikimų. Taip nutinka dėl to, kad šeimose vis mažiau kalbama, vaikai klausosi pasyviai stebėdami televizorių, žaisdami kompiuterinius žaidimus ar maigydami išmanųjį telefoną. Sutrikusi kalba trukdo skleisti savo potyrius kitam žmogui, siaurėja vidinių išgyvenimų erdvė, vaikai tampa piktesni, net agresyvesni.

Trukdo formuotis stipriai, savarankiškai ir kūrybingai asmenybei

Rudolfas Steineris, Valdorfo pedagogikos pradininkas, teigė, kad jei per pirmą ir antrą žmogaus gyvenimo septynmetį (0–14 metų) mes leisime vaikams naudotis technologijomis, tai trečiame septynmetyje (14–21 metai) palaidosime jauno žmogaus mąstymą…

Vaikai turi išmokti savarankiškai mąstyti, kad galėtų suprasti supantį pasaulį ir save. Jei vaikas nuo mažens mato prasmingą, aiškią, suvokiamą ir nuoseklią suaugusiųjų veiklą, jis pamėgdžios jos vidinę tvarką. Vėliau tai atsispindės vaiko jausmuose ir galop – savarankiškame mąstyme. Tačiau mąstymo veiklos vystymasis šiais laikais trikdomas dirgiklių gausos – ją teikia televizija, kompiuteriniai  žaidimai, žiniasklaida. Media, primetanti savo šablonus, formuoja iškreiptą pasaulio vaizdą.

Ikimokykliniame ir jaunesniame mokykliniame amžiuje galima įžvelgti tik technologijų naudojimo trūkumus:

  • Technologijos neleidžia nuobodžiauti, bet kartu ir trukdo imtis iniciatyvos. Pats vaikas nemoka susigalvoti kitų užsiėmimų, žaidimų. Žaidimų turinys skurdus.
  • Vaikai įpranta perjungti TV programas, keisti kompiuterinius žaidimus, jeigu kas nors nepatinka. Tokį elgesio modelį perkelia į gyvenimą.
  • Pažiūrėjus televizoriaus ar pažaidus virtualių žaidimų vaikams sunku grįžti į realybę, vyrauja chaotiškas elgesys dėl neišnaudoto aktyvumo, agresija.
  • Įpratę žiūrėti animacinius filmukus ir žaisti išmaniuoju telefonu ar kompiuteriu, vaikai daug mažiau skaito. Jei apskritai ima kažkokį spaudinį, labiau mėgsta žiūrėti paveikslėlius, komiksus. Perskaitytame tekste sunkiai atranda esmę.
  • Vaikai nesugeba spręsti konfliktų įrodinėdami, aiškindamiesi, siekia greito ir nekompromisinio sprendimo – taip, kaip įpranta žaisdami virtualius žaidimus.
  • Dažnai vaikai prieina prie kitų nejausdami distancijos, kito asmeninės erdvės, bet nesugeba užmegzti kontakto, sunkiai bendrauja, nemoka reikšti savo jausmų. Su tokiu vaiku kiti nenori draugauti, nes jis negali būti lygiavertis žaidimų partneris.