Kad mamai savas vaikas sumaniausias, protingiausias ir pats pačiausias, sakyti nereikia. Tačiau žiūrint objektyviai, vienas vaikas galbūt geriau sugeba vienokius dalykus, kitas – kitokius, o trečiam, žiūrėk, jau reikia šiokios tokios pagalbos, nes kažko padaryti nepavyksta. Ir nors į įvairius tyrimus ir normas dar žiūrima kreivokai (neva vaikai, kaip sovietmečiu, standartizuojami ir stabdomas jų individualybės ugdymas), jie padeda įžvelgti, kokia vaiko gebėjimų grandis silpnesnė, į ką reikia labiau atkreipti dėmesį ir pan.
Kam tokie vertinimai reikalingi?
Apie tai, kad atliekamas vaiko raidos tyrimo vertinimas standartų normoms sudaryti (tiriami dviejų mėnesių – trejų metų vaikučiai), pirmiausia išgirdau muzikos mokyklėlėje, kurią lanko mano beveik pusantrų metukų dukra. Antrą kartą apie tai išgirdau iš pažįstamos mamos. Domiuosi psichologija, tad buvo įdomu pabandyti. Artimieji pasidalijo į dvi stovyklas: vieni įkalbinėjo nemėginti, nes, pasak jų, jei mano vaikas kokių nors užduočių neatliks, aš krimsiuosi ir ieškosiu problemų ten, kur jų nėra. Kiti, atvirkščiai, skatino pamėginti, nes, jų nuomone, tokie vertinimai atskleidžia silpnąsias puses ir, neieškant bėdų, galima tiesiog į tai atsižvelgus ugdyti tam tikrus vaiko gebėjimus. Man labiau patiko antroji pozicija, o apskritai buvau tokios nuomonės: „Mielieji, nusiraminkite, juk tai – tik vertinimas. Mes tiesiog smagiai praleisime laiką.“
Taip ir buvo. Psichologė Gintarė Pupinytė atvyko į mūsų namus, kai dukrelė buvo išsimiegojusi, pailsėjusi, ir atsinešė didžiulį stebuklingą lagaminą. Stebuklingą, nes ten buvo tiek gėrio! Kaladėlės, lėlytė, knygutė, įvairiausi daikčiukai…
„Tokie testai naudingi, nes galima susidaryti bendrą vaikų gebėjimų vaizdą, – sako psichologė G.Pupinytė. – Tada gal nebus tokio didelio poreikio savo vaiko lyginti su kitais artimoje aplinkoje matomais vaikais: štai, anas panašaus amžiaus, bet jau moka tą ir aną, o manasis dar ne… Reikia pasakyti, kad net ir priešindamosi vaiko lyginimui bei standartizavimui mamos vis tiek lygina savo vaiką, tik su daug mažesne imtimi nei specialistai.
Vertinimo metodikos yra sukurtos atlikus sudėtingas ir ilgas studijas. Įdomu tai, kad vaikai yra labai imlūs ir smalsūs, jie mielai atlieka užduotėles, jei jau GALI jas atlikti. Pavyzdžiui, kai išsivysto stambioji motorika, vaikai nori laipioti per kliūtis – ypač lipti keturiomis ar atsiremdami į turėklą laiptais, bet kartu tai ir puikios fizinės pratybos.“
Užduotėlės ir jų nauda
Žodis „vertinimas“ dažniausiai nuteikia labai rimtai ir sukelia asociacijas su patikrinimu, kontrole, bet šis buvo kitoks – mano dukrelė galėjo žaisti stebima psichologės. Užduotėlės buvo įvairios: iš kaladėlių pastatyti bokštą, traukinuką (smulkioji motorika), paeiti ištiesta raudona juosta (stambioji motorika), nupiešti parodytą liniją – vertikalią, horizontalią (mėgdžiojimas, akies ir rankos koordinacija), parodyti prašomą daiktą knygutėje (kalba), atskirti daiktus pagal spalvą ir dydį (pažinimas) ir t. t. Vienas užduotėles mažoji atliko geriau, kitas prasčiau, bet iš esmės, mano akimis (o vėliau ir psichologės nuomone), susidorojo puikiai.
■ Kokia iš to nauda man, kaip mamai? Stebėdama dukrą mačiau, kas jai sekasi geriau, kas prasčiau, tad dėjausi į galvą, kokius žaidimus žaisime dažniau. Pavyzdžiui, jai sunkiau sekėsi atskirti didelį nuo mažo, tad dabar žaidžiant vis paklausiu: kuris kamuoliukas didesnis? kuri kaladėlė mažesnė? ir pan.
Iš psichologės Gintarės išgirdau vertingų patarimų. Tarkim, kad dukrai jau drąsiai galiu sakyti iš dviejų etapų susijusį prašymą ir taip lavinti jos atmintį, pavyzdžiui: „Nueik į savo kambarį ir atnešk kamuoliuką.“ Vėliau galima įvardyti, kurį kamuoliuką – didelį, mažą, geltoną ar kokį kitokį. Kai dukrelė tokius prašymus jau gerai supras, galima formuluoti iš dviejų skirtingų, nesusijusių elementų, pavyzdžiui: „Išmesk šiukšlę ir paglostyk katinėlį.“ O man atrodė, kad dukra dar per maža tai suprasti… Pamėginau – kur ten! Nustebino: ji viską puikiausiai supranta! Tuomet bandžiau sakyti įvairias variacijas – vienus prašymus atlikdavo iškart, kitiems įveikti reikėdavo pagalbos, bet tai juk normalu: taip plečiasi jos pažinimo ribos.
■ Kas nustebino. Tai, kad dukra labai daug supranta. Paprašyta parodyti tam tikrus objektus, juos atpažindavo. Galbūt todėl, kad jos mama mėgsta pakalbėti ir nemažai su ja šneka bei viską rodo. 🙂
■ Kaip reaguočiau, jei dukra neatliktų kokios nors užduočių grupės. Tikrai nestresuočiau ir nemanyčiau, kad mano vaikas kažkoks kitoks, negabus, nesumanus ir pan. Tai būtų ženklas man, į ką labiau atkreipti dėmesį.
■ Kas svarbu. Kad vaikas būtų pailsėjęs, išsimiegojęs ir sveikas.
■ Kur atlikti. Galima namuose arba tyrimo vietoje. Mes pasirinkome namus, nes dukra čia jaučiasi geriausiai, greičiau pripranta prie svetimų žmonių. „Kur geriau atlikti tyrimą – namie ar tyrimo vietoje, vienareikšmio atsakymo nėra, – sako psichologė G.Pupinytė. – Namuose vaikas jaučiasi laisviau, tačiau sunkiau išlaikyti jo dėmesį, jį itin stimuliuoja aplinka, vaikui trumpam nukreipus dėmesį būna sunkiau jį susigrąžinti, pavyzdžiui, pamatęs užduočių knygutėje obuolį, jis gali mamos primygtinai prašyti obuolio, tad vertinimas yra nutraukiamas. O tyrimo vietoje vaikutis labiau susikaupia ir išlaiko dėmesį, bet kartu gali jaustis susikaustęs.“
Idėjų antplūdis
Kadangi mėgstu įvairius rankdarbius, po tyrimo mane užplūdo įkvėpimas. Pagaminau dukrai panašių užduotėlių, kurias rodė psichologė, pavyzdžiui: ant vieno popieriaus lapo priklijavau raudoną trikampį, ant kito – eilę įvairių figūrų (raudoną trikampį, mėlyną kvadratą, žalią apskritimą ir geltoną rombą). Parodžiau dukrai lapą popieriaus su raudonu trikampiu, įvardijau, kas čia pavaizduota. Iškart paėmiau kitą lapą ir paprašiau tarp visų figūrų rasti būtent tokį trikampį. Tokių užduočių padariau daug ir įvairių – vienos sekasi geriau, kitos ne taip, tačiau kol kas jai tai įdomu.
Kokių dar naujų žaidimų žaidžiame po tyrimo?
■ Mokomės pažinti daugiau įvairių daiktų (pastebėjau, kad dukra nelabai atpažino, kur yra raktas, ir iš tiesų – tokio daikto mes jai tiesiog nerodydavome ir neduodavome).
■ Bežaidžiant prašau jos atlikti veiksmų sekas: paimti šiukšlę ir ją išmesti, atnešti šukytes ir sušukuoti lėlę ar pan. O labiausiai jai patinka kartu atlikti buities darbus – paimti skalbinius ir sudėti juos į skalbyklę, pavilgyti skudurėlį ir nuvalyti dulkes.
■ Mokomės pažinti daiktų dydžius ir spalvas (paprašau atnešti tam tikros spalvos žaislą, kalbėdama apie daiktus, įvardiju jų formas ir spalvas, klausiu, kuri kaladėlė didesnė ir pan.).
■ Iš daiktų gausos paprašau paduoti atitinkamus (išrikiuoju keletą buityje naudojamų daiktų ar žaislų, sakykim, raktus, šukas, lėlę, šaukštelį, laikrodį, tada paprašau paduoti, pavyzdžiui, šukas, paskui šaukštelį ir t. t.).
Turite klausimų?
Psichologė Gintarė Pupinytė
■ Ar toks vienkartinis tyrimas išties naudingas? Ką mes galime iš jo sužinoti?
Žinoma, norint ištirti vaiką išsamiau, matyti ir stebėti vaiko vystymąsi, dėsningumus, vieno karto per maža, tačiau ir iš jo galime nemažai ką sužinoti. Jei vaikas ko nors neatlieka, tai ženklas, kad yra kažkoks trukdis, į kurį reikia atkreipti dėmesį ir ieškoti priežasčių, dėl kurių vaikučiui sunku atliktiti prašomą užduotėlę.
■ Taigi jei vaikas visai neatlieka kokios nors vienos užduoties, dar nereikia jaudintis, kad jam kas nors negerai?
Tikrai nereikia. Visų pirma užduotys suskirstytos į grupes ir, jei neatlieka kokios nors vienos užduoties, juk dar yra kitų tos pačios grupės užduočių. Kitas dalykas, jei nesiseka padaryti visų tam tikros grupės užduočių, bet vėlgi nereikėtų panikuoti – būtina atsižvelgti į įvairius niuansus, aplinkybes. Tarkim, dažnai sakoma, kad visi šeimoje pradėjo labai vėlai kalbėti, tad ir vaikas dar nekalba. Taigi būtina atsižvelgti į šeimos kontekstą, tačiau būna ir taip, kad vaikas siunčia mamai įvairius ženklus, tačiau ji nesupranta ir neatsako į juos. Arba tiesiog neįvardija tų ženklų. Tokiu atveju vaikui dingsta poreikis kalbėti, nes negauna laukiamo grįžtamojo ryšio. Dar vaikas gali būti susikaustęs, bijoti ne taip atlikti užduotį, todėl atrodys, kad jis nesugeba, nors paprasčiausiai nedrįsta. Prisimenu atvejį, kai vertinamas vaikas vengdavo atlikti užduotį, o kai vos nusisukdavau paimti kitų priemonių ir jo tiesiogiai nestebėdavau, viską puikiausiai padarydavo. Tai gali būti dėl temperamento bruožų, šeimos narių savybių – pavyzdžiui, vaikas turi perfekcionistinių bruožų, o mama ar tėtis nelinkę rizikuoti, ilgai svarsto prieš priimdami sprendimus ir pan.
■ Užsiminėte apie kalbėjimą su vaiku – tiesiog įdomu, kaip reikia bendrauti: ar kalbėti „normalia“ suaugusiųjų kalba, ar nusileisti iki vaiko lygio ir vartoti daug mažybinių, malonių žodelių, sakyti, kad šuniukas daro „au au“ ir pan.? Teko girdėti įvairių nuomonių šiuo klausimu…
Reikėtų išlikti ir šiek tiek suaugusiajam, ir iš dalies nusileisti iki vaiko supratimo lygio, kitaip tariant, kalbėti vaiko kalba. Juk kai vaikas pradeda guguoti, atsakome jam gugavimu – taip bendraujame, „susikalbame“. Taip ir vėliau, kai pradeda tarti pirmus žodžius, – nereikėtų vengti mažybinių žodelių, tačiau būtina ir neiškraipyti kalbos, pavyzdžiui, nešvepluoti. Pirmaisiais metais galima įvardyti gyvūnus pagal skleidžiamus garsus – vaikui taip lengviau atsiminti, tačiau vėliau reikėtų kelti kartelę ir įvardyti gyvūnus tiksliai. Atsimenu atvejį, kai vienas vaikutis verkdavo, vos tik ateidavo močiutė ir pradėdavo su juo kalbėti. Galų gale tapo aišku kodėl – ji tiesiog šnekėdavo storu, dudenančiu balsu, jo nesuplonindavo, tad vaikučiui būdavo neįprasta ir baisu.
■ Grįžkime prie tyrimų. Kokių jų įsimintinų yra pasitaikę Jūsų praktikoje?
Kiekvienas raidos vertinimas unikalus, tad apie kiekvieną ir būtų galima papasakoti po istoriją. Neseniai vertinau vieną vaikutį – paprašytas jis atsisakė atlikti užduotį, bet vėl mudviem susitikus po trijų mėnesių (buvo atliekamas ilgalaikis tyrimas) jis tą užduotį kuo puikiausiai atliko nė nepriminus jos! Tiesiog neįtikėtina, kaip nesipraktikavęs vaikas sugeba taip ilgai atmintyje išlaikyti jam patikusį veiksmą…
■ Kaip elgiasi tėvai atliekant tyrimą – ar labiau trukdo, ar padeda, ar laikosi neutralios pozicijos?
Įvairiai. Dažniausiai tiesiog stebi – taip yra geriausia. Būna, jiems atrodo, kad užduotys labai lengvos, tad kaip čia taip vaikas su jomis nesusidoroja… Tada ragina „nagi imk ir dėk!“, „ką tu čia išsidirbinėji, negali padaryti!“ – taip vaikui tikrai nepadeda, jis dar labiau susikausto. Nereikėtų tyrimo paversti egzaminu, taip pat negalima vaiko menkinti, jei ko nors nepasisekė atlikti. Beje, užduotys, nors suaugusiajam atrodo lengvos ir elementarios, vaikui yra sunkios. Pavyzdžiui, paimti smulkų objektą ir įdėti į indelį – reikia tą daiktą suimti, išlaikyti, nunešti iki indelio ir į jį pataikyti. Negana to, pirmiausia reikia suprasti, ko prašoma. Psichologas pateikia daugiau užduotėlių, nei vaikas geba atlikti tam, kad būtų galima pastebėti aukščiausius gebėjimus, tam tikras vaiko raidos „lubas“. Tad net ir neteisingai atlikus užduotį, tai nėra akcentuojama, vaikas nėra taisomas.
Taip ir kitos užduotys. Štai kad ir ropojimas – atrodo, elementarus, savaime išmokstamas veiksmas, tačiau iš tiesų be galo sudėtingas, jo yra šeši pagrindiniai tipai ir 25 unikalūs kūno dalių deriniai, leidžiantys kūdikiui judėti į priekį.
■ Kaip skiriasi skirtingose socialinėse aplinkose augančių vaikų gebėjimai?
Raidos vertinimais susidomėjau dirbdama kūdikių namuose. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad būdami grupėje su kitais vaikais globotiniai niekuo nesiskiria nuo bendraamžių, gyvenančių šeimose, tačiau ištyrus kiekvieną individualiai aiškiai matyti, kad raida yra sulėtėjusi. Vaikai dažnai kompensuoja savo trūkumus ir plika akimi juos daug sunkiau pastebėti.
