Katinas namuose: vaiko draugas ar priešas?

„Tu – mano mieliausias pūkuotukas!“ – keturmetė Smiltė karštai priglaudžia murksį prie savęs. Ilgaplaukis pasimuisto ir skuba išsivaduoti iš savo kompanionės glėbio. Juk jis – katinas, ir mėgsta vaikščioti, kur nori! Tačiau mažoji išdykėlė to nepaiso: toliau niurko savo numylėtinį ir bando jį įgrūsti į lėlių vežimą…

Konsultuoja šeimos gydytoja Aurika Jurevičienė

Auginantiems naminius gyvūnus toks vaizdas – ne naujiena. Paprastai tėvai, auginantys keturkojus, stengiasi išvaduoti gyvūną iš mažojo nesusipratėlio gniaužtų, bet kartu vaiko ir gyvūno bendravimą skatina. Nenuostabu – katės auginimas skatina atsakingumo, socialumo jausmus, tokių vaikų bendravimo įgūdžiai būna labiau išlavinti. Be to, mažyliai bendraudami su pūkuočiais patiria daug teigiamų emocijų. Tačiau medikai įspėja – šeimos augintiniai nešioja gausybę bakterijų ir užkratų. Ko derėtų pasisaugoti ir kada reikėtų visiškai atsisakyti katino?

Mažasis brolis

Kai namuose atsiranda naujagimis, o katinas – jau savo vietą užsitarnavęs šeimos narys, pirmiausia derėtų apsidairyti aplink. Kol nesate įsitikinę, kaip katinas priims naujagimį, geriau jų dviese nepalikti. Vaikučiui paaugus reikia įsitikinti, kad katės guolis, maisto ir vandens indai, kraiko dėžė yra atokiai nuo tų vietų, kuriose žaidžia, miega ar ropinėja jūsų atžala.

Katės maistas

Jo sudėtyje nėra nieko vaikui nuodingo ir jei jis paragaus, nieko neatsitiks. Tačiau maistas subalansuotas kačiukui, ne vaikučiui. Jame esantiems perdirbtiems produktams taikomi gerokai mažesni reikalavimai… Be to, jei maistas – kietas, yra galimybė paspringti. Tačiau užsikrėsti paragavus jo likučių įmanoma viskuo, kuo gali būti užsikrėtusi katė. Net jei ji visiškai sveika, verta prisiminti, kad ji tuo pačiu snukučiu ir ėda, ir užpakalį prausia…

Kirminų nebus, jei…

Viską bandydamas ir ragaudamas, vaikas gali „nespjauti“ ir į katino išmatas bei taip užsikrėsti kirmėlėmis. Todėl kraiko dėžę apskritai geriau uždengti. Beje, smėlio dėžės kiemuose taip pat yra tos vietos, kuriose gali būti kačių išmatų.

Kai namuose šeimininkauja mažieji, retkarčiais reikia tikrinti parazitų buvimą katės išmatose arba profilaktiškai sugirdyti vaistus nuo kirminų. „Miestietiškos“ butuose laikomos katės dažniausiai ir yra kasmet dehelmentizuojamos. Tuomet rizikos užsikrėsti nuo jų nebelieka. Tuo laukan neišeinanti katė yra geriau už šunį, nes nors jam profilaktiškai kasmet duodame vaistų nuo kirminų, tačiau negalime žinoti, ar jis neparagavo ko nors po pusmečio. Beje, ir į medikus kreipiasi daugiau vaikų, užsikrėtusių kirmėlėmis būtent nuo šunų.

Tačiau, deja, nemažai kirminų „nebrokija“ ir kačių, o nuo jų gali persiduoti ir žmogui (toksokaros, askaridės, kaspinuočiai ir kt.). Didžiausią rizikos grupę sudaro vaikai, kurie noriai viską čiupinėja ir ragauja bei dar neturi įskiepyto poreikio po to plautis rankas.

Sveikatai žalą daro askaridžių lervos, kuriomis galima užsikrėsti ir nuo kačių. Iš prarytų kiaušinėlių išsiritusios lervos per žarnų sieneles keliauja į kraujagysles. Iš ten –  į kepenis, plaučius ir kitus organus. Dažniausiai jos aptinkamos smegenyse, raumenyse, plaučiuose (dėl to vaikas gali ilgai ir nepaaiškinamai kosėti). Lervos gali patekti į akis ir negrįžtamai sužaloti regėjimą. Manoma, kad ir kačių apvaliosios kirmėlės T.cati gali sukelti panašų pavojų.

Pirmieji požymiai, rodantys, kad užsikrėtėte askaridėmis, yra vėmimas, apetito praradimas, viduriavimas, nuovargis ir net odos bėrimas. Tokie požymiai gali išlikti labai ilgai. Ligos sunkumas priklauso nuo nurytų parazitų kiaušinėlių skaičiaus ir individualaus vaiko organizmo sugebėjimo įveikti ligą. Daugumai užsikrėtusiųjų labai sunkūs ligos požymiai nepasireiškia ir apie užsikrėtimą jie gali sužinoti visai atsitiktinai.

Toksoplazmozė – pavojinga besilaukiant

Bene didžiausia rizika kontaktuojant su kačių išmatomis – užsikrėsti toksoplazmoze. Ligą sukelia pirmuonys (Toxoplasma gondii), kuriuos dažniausiai platina kačių genties gyvūnai (nors užsikrėsti galima ir valgant nepakankamai termiškai apdorotą mėsą ar užterštus vaisius). Parazitai į aplinką patenka su išmatomis, tad užsikrėsti realiausia keičiant kačių kraiką per nešvarias rankas. Toksoplazmas nešioja medžiojančios arba maitinamos žalia mėsa katės, tad jei jūsiškė ne tokia ir net neišeina iš namų – pavojaus beveik nėra.

Įgyta toksoplazmozė dažniausiai pasireiškia švelnia forma, nejaučiant jokių ryškesnių simptomų. Atskirais atvejais gali padidėti limfmazgiai kaklo srityje, atsirasti simptomų, būdingų kvėpavimo takų virusinei infekcijai. Daug pavojingesnė įgimta toksoplazmozė, nes tai liga, kurią užsikrėtusi mama per placentą perduoda vaisiui. Galimi padariniai: persileidimas, priešlaikinis gimdymas, pažeisti vaisiaus organai, apsigimimas.

Labiausiai vaisius pažeidžiamas užsikrėtus nėštumo pradžioje, tačiau šiuometu tikimybė perduoti ligą – mažiausia (10–25 proc.). Trečiame trimestre tikimybė didesnė (60 proc.), tačiau pažeidimai – mažesni.

Nėštukės dažnai klausia, ar joms verta atlikti tyrimą dėl toksoplazmozės, ar tai ką nors keičia? Taip. Jei esate kačių mylėtoja, jau galite būti persirgusi toksoplazmoze. Tai gali parodyti tam tikri imunoglobulinai (antikūnai) kraujyje. Jei turite šių antikūnų, jų turės ir vaisius, tuomet darsyk jums abiem susirgti šia liga tikimybė yra beveik nulinė (nors įmanoma, gavus superdidelę naujo užkrato dozę).

Jei nesate sirgusi anksčiau ir ūmia toksoplazmozės forma susirgote besilaukdama, jūsų organizmas gamina visai kitokius antikūnus, kurie per placentą nepereina ir vaikas lieka neapsaugotas. Taigi toksoplazmozės tyrimus verta atlikti ir dėl šventos ramybės, ir saugant mažylį –  nėščiosioms, neturėjusioms kontakto su T.gondii ir turinčioms kontaktų su katėmis, antikūnų tyrimą rekomenduojama atlikti tris kartus per visą nėštumą. Laiku taikant gydymą, užkertamas kelias infekcijos perdavimui vaisiui.

Be to, nėštumo metu katės tualeto tvarkymą vertėtų perleisti kitiems šeimos nariams – atsarga gėdos nedaro.

Grybelis, įdrėskimai

Taip pat katę reikia tinkamai ir laiku skiepyti nuo pasiutligės. Kai kurios katės perneša grybelines infekcijas, kuriomis gali užsikrėsti ir jūsų atžala. Vėlgi, grybelį namo parneša tik tos katės, kurios apskritai kur nors išeina, naminės katės juo nesuserga. Kita vertus, vaikas pats gali juo užsikrėsti, tarkime, nešvarioje kiemo smėlio dėžėje.

Pirmieji ligos pranašai mažyliui pasireikš tose vietose, kuriose oda lietėsi su užsikrėtusiu gyvūnėliu: atsiranda vienas ar keli pleiskanojimo židiniai – apvalios, raudonos, kartais niežtinčios dėmės. Nors grybelis erzinantis, tai nesudėtinga liga sveikiems vaikams ir yra lengvai pagydoma antigrybeliniu kremu. Jei įtariate, kad jūsų katė ar vaikas gali būti užsikrėtęs grybeliu, reikėtų kreiptis į veterinarą bei gydytoją.

Įkandimai ar įdrėskimai – įprastas dalykas, kai namuose šmirinėja katinas. Todėl tokiuose namuose taip nutikus vaikas turi būti rimtai gydomas. Katės nešioja Bartonella henselae bakterijas, kurios sukelia infekciją, labiau žinomą kaip kačių įdrėskimo karštinę. Kruopščiai išvalykite ir dezinfekuokite visus įdrėskimus bei įkandimus ir iškart kreipkitės į medikus, jei atsiranda infekcijos požymiai, skausmas ar karščiavimas.

Bendravimą reikia stebėti

Tokių atvejų rizika itin sumažės, jei sugebėsite vaiką išmokyti tinkamai elgtis su kate. Nenuostabu, kad mažojo šeimos nario atsiradimas gerokai sudirgina ir patį katiną – pasikeičia kvapai. Todėl jis gali visaip žymėti teritoriją ir kūdikio daiktus (lovytę, vežimėlį ir pan.). Feromoniniai preparatai padeda katėms nurimti, todėl jais galima nupurkšti naujus daiktus prieš atsivežant namo kūdikį. Tokių preparatų galima įsigyti iš veterinaro.

Šliaužiantis ar besimokantis vaikščioti vaikas gali užklupti katę netikėtai, gąsdinti ją ar tampyti. Todėl tėvai visuomet turi prižiūrėti nenuoramos ir katės bendravimą, kol mažylis nebus pakankamai didelis ir suvoks, kad su kate reikia elgtis ramiai, švelniai.

Jei jūsų katė su vaikais elgiasi netolerantiškai ar agresyviai, pasitarkite dėl to su veterinaru ar imkitės katės dresūros. Jeigu manote, kad turėsite per mažai laiko rūpintis ir kūdikiu, ir kate, reikėtų pasvarstyti, ar nevertėtų gyvulėliui rasti kitus namus. Idealiausia – dar prieš vaiko gimimą.

Katės dovana vaikui – emocinis ir psichologinis stabilumas

Konsultuoja vyr. veterinarijos specialistė Jurgita Gustaitienė

Auginti katiną ne tik verta, bet ir patartina. Mokslininkų tyrimais įrodyta – su besilaukiančia mama gyvenantis katinas teigiamai veikia mažylio vystymąsi bei jo smegenų veiklą. Be to, jis auga rūpestingesnis, gyvūnas padeda formuotis vaiko bendravimo pagrindams. Besirūpindamas augintiniu (glostydamas, bendraudamas, žaisdamas), vaikas laipsniškai įgyja atsakomybės, empatijos jausmą. Katinėlis tampa ne tik globos objektu, bet ir geriausiu draugu.

Katinų šeimininkai neduos sumeluoti: dažnai vaikui užmigus, katinas įsirango prie mažylio kojų, taip sukurdamas jam saugumo ir meilės kupiną atmosferą. Gyvūnas niekuomet nesako „taip“’ arba „ne“, nepriekaištauja ir tiesiog priima vaiką tokį, koks jis yra. Tai yra didelė psichologinė atsvara, ypač jei situacija šeimoje yra įtempta, konfliktuoja tėvai. Nepamirškite, katės gali ir suartinti šeimą. Jos padeda palaikyti emocinį ir psichologinį stabilumą, kuris ypač reikalingas vaikui augant, kai kinta jo poreikiai bei interesai.

Kad komforto netrūktų ir pačiam gyvūnui – išmokykite vaiką nesivaikyti katės, parodykite, kaip švelniai ją glostyti. Geriausia glostyti katės galvą ir išilgai nugaros. Nors taip pat žaviai atrodo kačiuko pilvukas, ši vieta yra labai jautri ir gindamasi katė gali pulti. Žinoma, nereikėtų katės tampyti už uodegos.

Itin jautri tema šeimoms, auginančioms kates – vaiko higiena. Visų pirma mažajam išdykėliui paaiškinkite, kad katė prie savo dubenėlio turi būti viena, kraiko dėžė ar guolis – taip pat turėtų būti tabu. Jei katė dažnai išsmunka į lauką, vaikai turi plautis rankas paglostę gyvūną.

Be to, reikalinga ne tik vaiko, bet ir katės higiena. Reikia nuolat valyti kraiko dėžutę, vakcinuoti gyvūną, suduoti jam vaistus nuo kirminų. Maistas ir vanduo turi būti švarūs ir nepasenę. Jei katė neleidžiama į lauką ir auga tik namuose – galite būti ramūs, jūsų vaikas saugus. Iš tiesų katės yra bene švariausi padarai iš visų naminių gyvūnų ir puikiai rūpinasi savo išvaizda bei švara.

Nuo alergijos katinams apsisaugoti negalima

Konsultuoja gydytoja alergologė Dr. Jūratė Staikūnienė

Jei nė vienas tėvų neserga alergija naminiams gyvūnams, rizika, kad mažylis susirgs – vis tiek egzistuoja (5–10 proc.). Tyrimų, kurie parodytų, kaip katino buvimas namuose padidina ar sumažina riziką susirgti alergija, nėra. Mokslininkai padarė išvadas – naujagimiai, patekę į aplinką, kurioje gyvena katė, vėliau netapo alergiški. Tačiau tai negali būti vertinama vienareikšmiškai. Epidemiologiniai tyrimai rodo, kad katės buvimas šalia mažylio neapsaugo nuo alergijos ateityje. Svarbu žinoti, jog alergija nėra tik paveldima, ji gali būti įgyjama. Paprastai alergija katinams, kaip ir namų dulkėms ar kitiems reiškiniams, atsiranda ne pirmaisiais gyvenimo metais.

Nuo alergijos naminiams gyvūnams apsisaugoti negalima. Yra įrodyta – jei kiekvieną savaitę katę maudysime, alergenų kiekis aplinkoje sumažės. Taip pat patartina neleisti katės į miegamąjį, dažniau plauti ir valyti kilimus. Tačiau tai nėra išeitis. Jei mažasis šeimos narys susirgo alergija, dėl sveikatos tėvai turėtų atsisakyti augintinio. Priešingu atveju medikų skiriamas gydymas taps neefektyvus, nes vaistai tik prislopina ligos požymius.

Kaip atpažinti alergijos požymius? Vos įėjęs į patalpą, kurioje gyvena katinas, vaikas ima čiaudėti, kosėti, jam ašaroja, parausta akys, ima niežėti nosis, iš jos tekėti skystas sekretas. Atskirais atvejais mažąjį gali ištikti ir kosulio bei dusulio priepuoliai – tai alerginės astmos požymiai. Visi išvardyti požymiai atsiranda ūmiai, staiga. Nuolatos gyvenant su katinu šie simptomai gali būti švelnesni, tačiau rizika susirgti alergine astma padidėja tris kartus. Alergiją galima atpažinti ir tuo atveju, jei paglosčius ar įdrėskus katei, rankos oda parausta, tą vietą išberia.

Nieko nenustebinsime teigdami, kad alergijų atvejų Lietuvoje daugėja. Proporcingai didėja ir alerginių susirgimų nuo naminių gyvūnų skaičius. Todėl patariama profilaktiškai pasitikrinti nuo galimos alergijos.

Reikia žinoti

■ Dažniausiai manoma, kad alergiją sukelia naminių gyvūnėlių kailis, tačiau žmogų alergizuoja odos pleiskanos, seilėse esantys baltymai ir šlapimas.  Nors katės ne taip dažnai „nubučiuoja“ mažylį, kaip, tarkime, šuniukas, tačiau kontaktas su seilėmis įmanomas ir glostant aplaižytą kailį, o juk katė dažnai taip prausiasi… Šuniukai šlapinasi lauke, todėl retai kada jų šlapimo baltymas sukelia vaikams alergines reakcijas. Tačiau kačių kraikas gali būti pavojingas.

■ Pasitaiko manančiųjų, esą jeigu vaikas alergiškas naminiams gyvūnams, tai intensyvus tyčinis kontaktas su jais gali pagydyti alergiją. Tai netiesa, tokia „gydymo“ priemonė gali tik pabloginti situaciją.

■ Alergiškas mažylis nebūtinai niekada negalės džiaugtis naminio gyvūnėlio draugija. Galima išsirinkti tokią veislę, kuri alergizuoja mažiau. Pavyzdžiui, sfinksai ar savanos veislės katės vadinamos hipoalerginėmis, tačiau vis dėlto nereikia apsigauti, nes visiškai nealergizuojančių gyvūnų nėra. Tos veislės tiesiog rečiau sukelia alergines reakcijas, nes gyvūnai turi mažiau pleiskanų.

Geriausias būdas sumažinti alergenų kiekį – tai augintinį reguliariai maudyti ir šukuoti. Tai sumažins ne tik prikibusių alergenų, bet ir pleiskanų kiekį. Pavyzdžiui, jei katinas maudomas kas savaitę, alergenų ir pleiskanų kiekį sumažinsite 80 proc. Maudynės taip pat sumažins ir alergizuojančių baltymų, esančių šlapime ir seilėse, kiekį. Rekomenduojama ir drėgnai valyti namus, kiekvieną dieną bent grindis.